Misijoje dalyvavusi UNICEF Lietuva vadovė Jovita Majauskaitė-Staniulienė pasakojo, kad ten skurdas europiečiui yra sunkiai suvokiamas – žmonės dažnai parom neturi, ką valgyti, kūdikiai miršta nuo išsekimo.
„Kai viena mūsų globojama moteris papasakojo, kaip palaidojo penktą vaiką, kaip nebenorėjo gyventi, tačiau stengėsi dėl gyvų likusių dviejų savo mažiukų anūkėlių. Ji nežinojo, kaip išvis išgyvenusi, nes būdavo dienų, kai šeima neturėdavo, ką valgyti. Tada moteris užkurdavo laužą ir padėdavo ant jo tuščią puodą, ir kažkaip tas maistas atsirasdavo – tai kaimynai ką atnešdavo, tai kiti žmonės“,– prisimena J. Majauskaitė- Staniulienė.
Neprašo pagalbos
Kunigas Ričardas Doveika, pirmą kartą byvęs misijoje su UNICEF sakė, kad Svazilendo žmonės nėra tie, kurie tik prašo pagalbos ir patys nenori pajudinti piršto. Ten žmonės prisideda kaip tik gali, dirba, kas įmanoma ir trokšte trokšta įsilavinimo.
„Tai yra žmonės, kurie nėra su ištiestais delnais, bet tai žmonės, turintys ypač giedrą veidą ir atvirą širdį. Jie neprašo už juos kažką padaryti. Vienintelis troškimas – suteikti jiems galimybę.
Man teko globoti du berniukus. Kai paklausiau vieno jų, kuo jis norėtų būti, šis atsakė, kad pilotu. Nes tai tas žmogus, kuris labai gerai moka matematiką, o jam sekasi matematika. Jam tik suteikite galimybę pabaigti mokyklą.
Mums labai svarbus diplomas, o jiems – išsilavinimas. Mes turime labai daug diplomuotų žmonių, kurie yra tušti kibirai, ir turime be diplomų, kurie yra vaikščiojantys turtas“, – kalbėjo R. Doveika.
Svazilendo žmonės, kalbėjo kunigas, nori išsilavinimo: tam, kad jie mokėtų apsisaugoti, nebūtų pigiai nupirkti ir niekas jiems neįdėtų į rankas ginklo.
„Jie to trokšta, turi tokias atviras širdis, labai gilias akis. Kai prisijungiau prie misijos, pamačiau būrį vaikų, kurie, išsirikiavę prie autobusiuko, nusiplauna rankas. Sausra, keli metai nelyja, bet eilutėje išsirikiavę jie plauna rankas, nes žino, kad higiena yra labai svarbu. Jie mėgaujasi vandeniu, vertina tai.
Vienas berniukas, eidamas prie UNICEF dalinamo maisto, paprašė savanorės, kad įdėtų dar, nes jie valgys dviese iš vieno indelio. Štai toks jau yra mažų vaikų supratimas“, – kalbėjo kunigas.
20 dolerių per tris mėnesius
R. Doveika nurodė, kad ypač ten svarbus šeimos pajautimas.
„Šeimą, su kuria buvau, ištiko tragedija ir du vaikai liko našlaičiais. Jais pasiliko rūpintis močiutė, kurios pajamos – 20 dolerių kartą per tris mėnesius. Tai visos pajamos. Ta močiutė rūpinasi vaikais, laukia jų.
Mes su vaikais aplankėme tėčio kapą – net reikėjo įkalbinėti kapo darbuotojus, kad leistų prieit prie kapo, nes ten yra labai didelė pagarba ir gyvam, ir mirusiam“, – pasakojo kunigas.
R. Doveika sako, kad Svazilende jis prisilietė prie atviros gyvenimo galimybės ir vidinio džiaugsmo, kursi kyla iš tikėjimo.
„Ten nėra tikėjimo, tampančio saviapgaule, ten yra egzistencinis tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu. Tada supratau, kad tikėjimas ir pasitikėjimas yra stipriųjų privilegija, nors mūsų visuomenei išplaunamos smegenys, kad tikėjimas yra silpnųjų ir davatkų reikalas. Tad Svazilendo žmonės stiprūs būtent tuo, kad egzistencialiai tiki. Man ši misija buvo kelionė į Afrikos žemę, kurioje yra gyva nesunaikinama viltis“, – pasakojo kunigas.
Žmonės nesiskundžia
Kita UNICEF misijos dalyvė, aktorė Virginija Kochanskytė pažymėjo, kad jai labiausiai įstrigo tai, kad svazilendiečiai nesiskundžia.
„Jie visai nesiskundžia. Skurdas neišpasakytas, sausra tęsiasi trečius metus, boluoja tušti laukai. Kur ne kur matomos tik kelios vištelės, lipanti į medį vištelė, žagarų prapučiama lūšnelė, o ten vėsoka – šalčiau nei pas mus.
Jie pasakoja apie savo gyvenimą, bet jie nesiskundžia ir neprašo jokios pagalbos. Mes klausėme, kas jiems yra atrama, ir jie atsakė: Dievas, maldos, tikėjimas. Jie labai tiki, kad Dievas ateis ir jiems padės“, – sakė aktorė.
V. Kochanskytė nurodė, kad moterys Svazilende yra nepaprastai stiprios, ant moterų laikosi ateities pasaulis: močiutės augina našlaičius ir jos yra nepaprastai gyvybingos, kalbantis dažnai juokiasi, iš jų sklinda jėga ir troškimas gyventi.
„Su jais yra geresnio gyvenimo viltis. Kai dieną būni su jais ir klausai jų istorijų – tave paralyžiuoja, tu šiurpsti, bet jų gyvybingumas mums suteikdavo galimybę gerai jaustis.
Čia, Lietuvoje, mes gyvename rojuje, net neįsivaizduojame kokiam informacijos, išsimokslinimo, išsilavinimo, kultūros ir meno rojuje. Iš jų reikėtų pasimokyti, kaip vertinti tai, ką turi ir ką tu gali padaryti“, – sakė moteris.
Geriau už Beckhamą
Žurnalistas Vytaras Radzevičius, taip pat dalyvavęs šioje misijoje, prisiminė, kad iš vietinės UNICEF komandos sulaukė labai didelio palaikymo ir pagyrimų. Pasak jo, lietuvius gyrė kaip pačius geriausius UNICEF atstovus, kada nors besilankančius Svazilanede.
„Prieš mus ten su misija lankėsi Davidas Beckhamas ir UNICEF atstovai sakė, kad su mumis dirbti buvo žymiai geriau. Mes paprastesni, bendravimas su mumis buvo nuoširdus, turėjome gerą komandos chemiją. Mes su UNICEF komanda labai susidraugavome ir išsiskyrėme kaip seni bičiuliai. Džiaugiamės kad padarėme gerus darbus ir padėjome pamatus ateičiai“, – sakė jis.
UNICEF kartu su televizija TV3 jau šeštą kartą rengė nuo pirmųjų dienų Jos Ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės globojamą gerumo misiją „Už kiekvieną vaiką“, kurios kryptis šiais metais – tolimasis Svazilandas Pietų Afrikoje.
Pasak J. Majauskaitės-Staniulėnės, Svazilando padėtis yra labai sudėtinga. „Svazilande net 63 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos ir tai šalis labiausiai pasaulyje nukentėjusi nuo ŽIV/AIDS. Ten net 40 proc. žmonių serga šia nepagydoma liga. Kita didžiulė šalies problema – prasta mityba, o dabar dar ir gręsiantis badas, švaraus geriamo vandens trūkumas ir ligos“, – sakė UNICEF vykdomoji direktorė.
UNICEF yra daugiausiai vaikų gyvybių išgelbėjanti organizacija pasaulyje. UNICEF siekia užtikrinti kiekvieno vaiko teises ir gerovę. Kartu su partneriais mes dirbame 190 šalių ir teritorijų, kad šį įsipareigojimą paverstume tikrove. Ypatingą dėmesį skiriame labiausiai pažeistiems ir pamirštiems vaikams, kad pagalba pasiektų visus vaikus ir visur.
