Kaip pati sako: „Šalių, kurias norėčiau aplankyti, jau nebeplanuoju.“ Nors plano, o dar svarbiau – polėkio, siekiant savo svajonių profesijos, tikrai reikėjo.
Paauglystėje valandomis stebėjusi ir tyrinėjusi dangų, šiandien jame ji yra praleidusi beveik 6 000 valandų. Tad ir mūsų pokalbis su Lina – apie gyvenimą danguje ir ant žemės.
Papasakokite, kas atvedė į VGTU Antano Gustaičio aviacijos institutą ir aviaciją?
Pirmoji knyga, kurią savarankiškai nusipirkau paauglystėje, buvo „Mokslas ir Visata“. Daug laiko praleisdavau skaitydama apie dangų, kosmosą, planetas, žvaigždes, vakarais valandų valandas stebėdavau ir tyrinėdavau dangų su žvaigždėlapiu. Palaipsniui augo susidomėjimas ir lėktuvais.
Pradėjau sklandyti sklandytuvais „L13 Blanik“ Pociūnų aerodrome, tad studijos VGTU A. Gustaičio aviacijos institute buvo nuoseklus žingsnis, siekiant savo tikslo – oro linijų pilotės darbo.
Mano šeimoje visi yra profesionalūs sportininkai, tad mano pomėgis ir apsisprendimas tikrai buvo netikėtas siurprizas. Esu labai dėkinga mamai ir artimiesiems už visapusišką palaikymą.
Tuo metu, kai pradėjau studijuoti, oro linijų rinkoje vyravo sąstingis, įsidarbinti buvo be galo sunku. Bet džiaugiuosi, kad neklausiau kitų žmonių dvejonių ir tiksliai žinojau, kad skraidysiu. Žinojau, kad gerai skraidau ir kad tai – mano gyvenimo kelias.
Kas iškyla atmintyje, prisiminus studijų laiką universitete?
Kaip ir daugumai pilotų, man įdomiausia buvo skraidymas Cessna 152/172/310 lėktuvais S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome.
Nuostabus laikas! Įdomūs skraidymo maršrutai, geri instruktoriai, puikūs grupės draugai. Laikas aerodrome teka kitaip, iki šiol smagiausi prisiminimai yra iš ten.
Taip pat džiaugiuosi aviacijos dalykų dėstytojais ir profesoriais, kurių paskaitas gerai prisimenu. Tiesa, kai baigiau studijas, teko papildomai daug mokytis ir laikyti egzaminus, kad atitikčiau oro linijų piloto reikalavimus, bet dabar programos institute pasikeitusios į gerąją pusę.
Minėjote, kad prieš dešimtmetį rasti piloto darbą nebuvo lengva. Ar tai nesutrukdė siekti svajonės?
Pabaigusi A. Gustaičio aviacijos institutą, dirbau valstybinėje įmonėje „Oro navigacija“ skrydžių vadovų mokymo centre, vėliau – „Baltic Aviation Academy“ projektų vadove, atsakinga už pradinį pilotų mokymą. 2007 m. įsidarbinau bendrovėje „flyLaL-Lithuanian Airlines“ „Saab 2000“ lėktuvo pilote. Vėliau darbą tęsiau „flyLaL-Charters“ oro bendrovėje, kurioje skraidžiau „Boeing 737“ lėktuvu.
Šiuo metu dirbu „AirBaltic“ aviakompanijoje Rygoje, pilotuoju „Boeing 737“ lėktuvą. Esu priskraidžiusi apie 6 000 skrydžio valandų.
Džiaugiuosi, kad jau dešimt metų dirbu šį darbą ir jis man patinka kaip ir tada, kai tik pradėjau dirbti. Mano darbe nėra rutinos, nes skrydžių įvairovė labai plati – nuo pusvalandžio iki penkių valandų trukmės, nuo didžiųjų Europos sostinių iki mažų Viduržemio jūros salų, nuo Islandijos iki Azerbaidžano...
Kai tarėmės dėl interviu, sakėte, kad moteris ir aviacija yra plati tema, o moteris pilotė vis dar kelia nuostabą. Ar pačiai teko su tuo susidurti?
Apie tokius mitus, kad moteris nesusitvarko su technika, prasčiau vairuoja ir panašius, aš net nematau prasmės kalbėti. Norisi tik paklausti, kuriame amžiuje gyvename?
Daugelis Skandinavijos ir Europos aviakompanijų palaiko ir skatina moteris tapti pilotėmis, nes sugebėjimas pilotuoti ir profesionaliai atlikti darbą priklauso nuo asmeninių žmogaus savybių, o ne nuo lyties.
Nuo karjeros pradžios jaučiau palaikymą tiek iš kolegų, tiek iš keleivių pusės. Visada sakiau, kad lytis piloto darbe neturi reikšmės.
Tu arba turi reikiamas savybes, sugebėjimą pilotuoti, logiškai vertinti situaciją, planuoti ir numatyti situacijos eigą, fiziškai ir morališkai būti pasiruošusiam skrydžiui, arba ne.
Tai dažniausiai yra įgimtas dalykas, kurį, esant dideliam norui, galima išsiugdyti. Iš patirties galiu pasakyti, kad šio darbo nerekomenduoju dirbti nei vyrams, nei moterims, jeigu motyvacija yra tik pinigai ir prestižas, nes tai yra tikrai sunkus darbas.
Sunkus tiek emociškai, tiek fiziškai: stresas, laiko trūkumas, nuolat besikeičiančios aplinkybės, dienos ir nakties ritmo nebuvimas, ilgas sėdėjimas, temperatūrų kaita, ryški šviesa, nuolatinis triukšmas, vibracija ir dar daugybė kitų ne itin palankių veiksnių.
Kad visa tai įveiktum, turi mylėti aviaciją, jausti vidinį polėkį, o laikui bėgant kiekvienas pilotas atranda savo būdą atsipalaiduoti ir atgauti jėgas.
Gal galite pasidalyti smagiu ar reikšmingu nutikimu, įvykusiu per Jūsų pilotės karjerą?
Esu skraidinusi Jo Ekscelenciją Prezidentą Valdą Adamkų į Briuselį. Buvo labai ypatingas jausmas. Frankfurto oro uoste šalia stovėjęs Kroatijos oro linijų lėktuvo kapitonas padovanojo man vyno butelį, pamatęs, kad antras pilotas yra moteris.
Malonu, kai kolegos užsieniečiai, keisdami aviakompaniją, padėkoja už skrydžius ir kartu pasako, kad darbas Latvijoje jiems asocijuosis su manimi ir mano šypsena.
Teko patirti daugybę istorijų, kai išskrendi pusdieniui į Amsterdamą, o grįžti po kelių dienų visai iš kito miesto. Tad esu visada pasiruošusi siurprizams!
Kokių savybių reikia geram pilotui? Jei ne aviacija, kur tuomet norėtumėte matyti save?
Mane šis darbas žavi, nes apima labai daug aspektų. Kalbant apie oro linijų pilotą, visų pirma, tai turėtų būti techniškas ir logiškai mąstantis žmogus, bet mokantis keisti veiksmų planą, priimti daug informacijos vienu metu ir nustatyti prioritetus.
Labai svarbus yra sugebėjimas vienu metu daryti kelis darbus. Taip pat turi gerai pažinti save, savo reakcijas į stresą, nuovargį, mokėti dirbti komandoje ir, reikalui esant, vadovauti.
Pilotas turi būti skrydžiui pasiruošęs tiek fiziškai, tiek emociškai, tai yra gerai pailsėjęs. O tai jau iššūkis!
Svarbu esant nestandartinėms situacijoms mokėti susiimti ir priimti sprendimus čia ir dabar, nes skrendant 800 km/h greičiu nėra laiko išgerti kavos, paskambinti draugui ar atidėti sprendimą rytdienai. Visa tai išveda iš komforto zonos, bet labai padeda tobulėti kaip asmenybei.
Draugams smagu stebėti, kaip aš pasikeičiu, kai pradedu ruoštis į darbą. Ši transformacija labai ryški – iš linksmos ir kūrybiškos tampu konkrečia ir laiką gerai jaučiančia asmenybe.
Dar gerai jaučiuosi dėstydama. Tiek aviacinius dalykus, tiek dirbdama ir bendraudama su moterimis. Nuostabu jas drąsinti siekti savo svajonių.
Taip pat daug fotografuoju skrydžius ir gamtą, gera su žmonėmis dalytis dangaus grožiu ir parodyti jį iš kitokios perspektyvos. Labai patinka menas. Mėgstu žygius gamtoje, dažnai kolegos ir draugai prašo, kad pasiimčiau juos kartu. Taigi galėčiau dirbti su žmonėmis, padėti jiems tobulėti, mokydama pastebėti mažus stebuklus kiekvienoje akimirkoje, kviesdama išsiruošti į gamtą ir ten patirti daug nuotykių!
Kokie Jūsų ateities planai, kur matote save po 5 metų?
Artimiausias tikslas – tapti lėktuvo kapitone, o per penkerius metus – ir instruktore.
O tokių dalykų, kaip šalių, kurias norėčiau aplankyti, ir kitų smulkmenų išmokau nebeplanuoti, svarbiausia, kad būčiau laiminga ir džiaugčiausi gyvenimu kaip tai darau dabar.
Negaliu nepasinaudoti proga ir nepaklausti: keleivių plojimai lėktuvui nusileidus, ką apie tai galvoja įgula?
Mano mėgstamiausias klausimas! Taip, plokit ir kuo garsiau! Kaip gerai, kai žmogus moka ir nebijo išreikšti savo emocijų bei padėkos garsiai! Kas čia blogo paploti viešoje vietoje?
Laikas atsikratyti kompleksų. Kai nusileidi Viduržemio jūros salose, visi keleiviai ploja ir džiaugiasi! Išgyvenai ir džiaukis! Tad linkiu ir lietuviams išlaisvėti viduje, atsipalaiduoti ir, jei norisi padėkoti įgulai už skrydį, paploti ir nusišypsot... Gyvenimas yra gražus, reikia juo džiaugtis!
