„Tuo metu man ir mano bičiuliui Rimui buvo apie 30 metų. Aš ką tik buvau pagautas Dievo, o paklausyti misionierių liudijimų į Kauno sporto halę mus pakvietė buvusi kaimynė. Halė buvo sausakimša, keli tūkstančiai žmonių. Ten širdyje pajaučiau liūdesį dėl mano nuodėmių, dėl mano neteisingo gyvenimo. Buvau pavargęs nuo savo seno gyvenimo būdo, nuo nuodėmių ir nuo šeimyninio gyvenimo. Buvau patyręs bankrotą, įklimpęs į šimtatūkstantines skolas, man netgi buvo iškelta baudžiamoji byla. Buvau jaunas, bet jaučiausi susenęs. Ir būtent tą balandžio 14 dieną mes kartu su žmona buvome apstulbinti ir paveikti Dievo jėgos. Per atgailos maldą Dievas atėjo į mūsų gyvenimus ir pradėjo griauti viską, kas sena ir neteisinga“, – prisimena Algis.
Nuo pirmųjų žingsnių iki pasaulinio forumo
Anot jo, griuvo neteisingi lūkesčiai dėl santuokos. “Jei pradžioje aš maniau, kad žmona mane turi padaryti laimingu, o ji laukė to paties iš manęs, tai nuo tos dienos mes pradėjome visiškai naujai žvelgti vienas į kitą. Dar po kelerių metų aš jau buvau pasiruošęs savanoriavimui bendrijoje. O šiemet va ką tik grįžome su žmona iš Turkijos, nes įtikėjimo dienos, balandżio 14-osios proga vaikai mums padovanojo kelionę į Turkiją“, – dalijosi savo asmenine istorija Algis, jau daugelį metų bendrijos vyrų perrenkamas jos prezidentu.
Kartu su žmona skaičiuojantis 43 santuokos metus Algis užaugino 6 vaikus, turi 12 anūkų. Tačiau jo tikėjimo dovana jau tris dešimtmečius skleidžiasi ne tik savo paties, bet ir keičia šimtų šalies šeimų gyvenimus. Apie 100 000 - maždaug tiek žmonių per tuos metus apsilankė bendrijos stovyklose, susirinkimuose, koferencijose, kur Algis su kitais nariais groja, gieda giesmes ir medžiasi už poreikius.
Algis atvirai sako, kad kiekvienas bendrijos vyro liudijimas tarsi naujai pakelia jo paties tikėjimo jėgą.
„Kartu su jais mes augame dvasiškai“, – pabrėžia jis.
Gyvenimo lūžis – Alytaus pataisos namuose
Aktyvaus Veikliųjų žmonių bendrijos nario Andriaus Aliukonio istorija – tai stulbinantis virsmas nuo vaikystės chuliganizmo, priklausomybių ir įkalinimų iki blaivaus gyvenimo, mylinčios šeimos bei sėkmingo verslo. „Išgirdau apie Dievą būdamas ketvirtą kartą už grotų“, – prisimena jaunas verslininkas, 2 vaikų tėtis Andrius.
Viskas ėmė keistis Alytaus pataisos namuose, jam būnant 22 metų.
„Alkoholyje, cigaretėse, lengvuose narkotikuose aš skendau nuo dešimties metų. Trylikos metų aš jau buvau uždarytas dviem paroms į areštinę, o šešiolikos sėdau į nepilnamečių koloniją“, – sukrečiančios praeities neslėpė Andrius.
Nuo vaikystės itin jautrus buvęs vyras šią savo savybę slėpė po agresijos kauke.
„Kad tas ašaras užmaskuočiau, kaskart kai susigraudindavau, bėgdavau muštis. Vaidindavau kietą, nors buvau minkštas“, – atvirauja Andrius.
Vėliau konfliktai persikėlė ir į santykius su pareigūnais. Didžioji dalis jo nusikaltimų buvo chuliganizmas, nors pasitaikė ir vagysčių. Andrius prisipažįsta Dievo neieškojęs.
„Tiesiog būdamas pataisos namuose išgirdau, kad atvažinėja kažkokie keistuoliai, atveža kavos, arbatos. Nuėjau į susitikimą iš smalsumo, nors ir buvau sukaustytas nerašytų kalėjimo taisyklių“, – pasakoja jis.
Andriaus širdį palietė bendrijos vyrų skelbiama Evangelija, šlovinimas ir jų liudijimai.
„Vienu metu pajutau, kad į susitikimus einu jau nebe kavos norėdamas atsigerti, o pasiklausyti liudijimų, kas laisvėje vyksta“, – dalinasi prisiminimais vyras.
Net ir atgailos maldą iš pradžių kartojęs tik iš mandagumo, Andrius vieną dieną pajuto, kad jo žodžiai tapo nuoširdūs.
Nors eidamas į pirmąjį susirinkimą Andrius baiminosi kitų kalinių reakcijos, įtikėjęs pajuto neįtikėtiną laisvę.
„Visos kaukės nukrito. Aš dabar laisvėje būdamas ne visada jaučiuosi toks laisvas, kaip tuomet“ , – šypsosi jis.
Prasidėjo visiškas Andriaus gyvenimo virsmas: tie dveji su puse metų, praleisti įkalinimo įstaigoje po įtikėjimo, jaunuoliui tapo pirmaisiais blaiviais jo gyvenime. Jis ėmė sportuoti, perskaitė pirmąją savo knygą.
„Man ta vieta – kaip šventa, nes aš buvau laisvas nelaisvėje“, – teigia vyras. Anksčiau bijojęs aplinkinių nuomonės, įtikėjęs jis drąsiai klaupdavosi ir melsdavosi kalinių pasivaikščiojimo aikštės viduryje.
Tačiau išėjęs į laisvę vos po pusmečio Andrius vėl pateko už grotų.
„Kaip juokiuosi, nesutikau Pagėgiuose tikinčių žmonių, nesuradau bendruomenės, buvau vienas. Vėl prasidėjo kontrabandos. Tik pirmą kartą išgėriau ir tą pačią dieną mane sužvejojo“, – sakė jis.
Susimušęs su pareigūnais Andrius vėl atsidūrė Alytuje, tik šįkart – griežto režimo skyriuje, iš kurio į susitikimus su bendrijos vyrais jo nebeišleisdavo. Ten jis praleido dar trejus metus. Ir po paleidimo iš įkalinimo įstaigos, penkerius metus Andrius nebuvo susitikęs su bendrijos vyrais, nes buvo emigravęs.
„Maždaug po ketverių metų aš tarsi atsibudau, kad nebesėdžiu, nebevagiu, tampu normaliu žmogumi, o grįžus į Lietuvą mano keliai vėl susikirto su bendrijos vyrais. Tai buvo didžiulis pokyčių mano gyvenime impulsas. Gyvenimas daugybę kartų apsivertė aukštyn kojom“, – tikina Andrius.
Jis pamena, kad metęs gerti vyras prarado senus draugus, o būdamas „kompanijų vaikiu“, itin sunkiai išgyveno vienatvę.
„Man buvo sunku susitaikyti su tuo, kad, pavyzdžiui, prakiuro ratas, ir aš turiu skambinti kažkokiai įmonei, o ne draugui“, – juokiasi jis.
Tad įsiliejus į bendriją, Andriaus gyvenime atsirado pilnatvė, nauji bičiuliai ir draugai, net nepažįstami žmonės, kurie rūpinosi. Andriui tai buvo labai vertinga. Jis prisimena vieną įvykį, kuris jį iki šiol sugraudina: „Užsisukau darbuose ir neatėjau gal į kokį trečią susitikimą. Ir skambina toks Ramūnas, sako, išeik į lauką, noriu pašnekėti. Aš supratau, kad jis atvažiuoja tiesiog pažiūrėti man į akis, ar man viskas gerai, gal išgėriau, gal reikia pagalbos.“ Toks rūpestis laužė Andriaus įprotį atsitverti nuo žmonių.
„Čia viskas atvirkščiai, nei anksčiau - žmonės pasiruošę viskuo tau padėti. Net jei kažkas klysta, niekas nesako, koks tu blogas, o duoda ranką ir sako, stokis, einam. Labiausiai imponuoja ta brolybė.“
Vyras pabrėžė, kad bendrija ir tikėjimas jo gyvenimą pakeitė iš esmės.
„Aš pats iš savęs nesu toks kaip kai kurie vyrai, kurie man pavyzdys, bet atėjo laikas, kai įlipau į bendrijos traukinį ir jis mane veža. Veža į vieną šalį ar miestą, į kitą. Kai tik įtikėjau, svajojau, kad vieną dieną ir aš keliausiu kartu su verslininkais ir galėsiu paliudyti apie Dievo malonę savo gyvenime. Ir ta svajonė išsipildė su kaupu. Dievas davė nuostabią žmoną, du vaikus, verslą. Esu laimingas.“
Gražinos istorija: nuo kasdienybės pilkumos iki gyvenimo džiaugsmo
Bendrija keičia ne tik vyrų, tačiau ir jų žmonų, vaikų, artimųjų gyvenimus. 54 metų ūkininkė Gražina Ivoškienė sutiko pasidalinti savo istorija.
Jau 37 metus santuokoje su vyru Remigijumi skaičiuojanti moteris savo gyvenimą apibūdina kaip kelionę nuo kasdienybės pilkumos iki džiaugsmo pilnatvės.
„Mūsų gyvenimas prabėgo auginant keturis vaikus, o šiuo metu ir džiaugiantis dviem anūkėlėmis. Esame ūkininkai, turime savo pieno ūkį. Lemtingu mūsų šeimai tapo mano vyro žingsnis prieš septyniolika metų į Veikliųjų žmonių bendriją (VŽB)“, – prisimena Gražina.
Moteris neslepia, kad tuo metu jų santuoka išgyveno sunkų laikotarpį.
„Finansiniai sunkumai, sveikatos problemos, atsiradusios dėl sunkaus darbo, rūpesčiai dėl šeimos ir nuolatinis nuovargis – visa tai slėgė mūsų pečius. Kasdienybė man atrodė niūri ir be išeities. Dažnai verkdavau, tačiau vilties spindulio nemačiau“, – neslepia moteris.
Lūžis įvyko kartu su vyru apsilankius VŽB susirinkime, kur išgirsti žodžiai tapo naujo gyvenimo pradžia.
„Man buvo pasakyta, kad viskas gali pasikeisti, jei į savo širdį pakviesiu Jėzų kaip asmeninį Gelbėtoją. Nors tikėjau Dievu ir buvau aktyvi savo bažnyčioje, ši žinia man buvo visiškai nauja. Supratau, kad mano tikėjimas buvo labiau paremtas Dievo baime ir religinėmis tradicijomis, o ne gyvu santykiu. Pajutau, kad toks tikėjimas yra tuščias.“
Gražina atvirai dalijasi apie tą lemtingą momentą: „Tą dieną aš atsivėriau visa širdimi ir sukalbėjau paprastus, bet reikšmingus žodžius: „Ateinu pas Tave tokia, kokia esu.“ Ir tada mano mąstymas visiškai pasikeitė. Iki tol buvau įsitikinusi, kad Dievas negali rūpintis kiekvienu žmogumi asmeniškai. Galvojau, kad esu tik paprasta kaimo moteris su būriu vaikų ir galybe darbų. Tačiau Jėzus parodė, kad Jam svarbus kiekvienas. Be to, anksčiau maniau, kad esu gera ir visada žinau, kaip turėtų elgtis mano vyras, vaikai ir artimieji. Dievas man atskleidė, kad mano širdis buvo akmeninė.“
Paprastos giesmės ir bendrystės šiluma tirpdė Gražinos širdį.
„Tą vakarą vyrai giedojo paprastas giesmes pritardami gitaromis. Būtent tas paprastumas tirpdė ledus mano širdyje. Jie pranašavo, kad mano gyvenimas pasikeis. Ir taip iš tikrųjų įvyko“, – susigraudina moteris.
Dievo prisilietimas pakeitė ne tik Gražinos širdį, bet ir jos santuoką bei požiūrį į gyvenimą: „Mūsų santuoka atgijo. Mes abu patikėjome ir pradėjome su vyru vienas į kitą žiūrėti kaip į Dievo vaikus, kurių negalima skaudinti, nes jų Tėvas yra Dievas! Pasikeitė mūsų požiūris į gyvenimo sunkumus ir darbus. Be to, patyriau keletą išgijimų – nuo akmenligės ir stuburo išvaržos.“
Teigiamos permainos šeimoje atvėrė naujus kelius ir vaikams.
„Mūsų pasikeitęs gyvenimas labai paveikė ir vaikų ateitį, atvėrė jiems daug nuostabių galimybių“, – sakė ji.
Už patirtą transformaciją Gražina yra dėkinga bendrijai.
„Už visa tai labai myliu šią bendriją, nes joje atradau gyvąjį Jėzų ir amžinąjį gyvenimą. Iki tol rūpinausi tik namiškiais ir mūsų ūkiu, tačiau dabar kiek tik galiu, keliauju į įvairias šalis ir miestus liudydama apie Dievo meilę, savanoriauju bendruomenėje, padedu organizuoti moterų stovyklas. Esu be galo laiminga ir linkiu kiekvienam žmogui atrasti gyvąjį Dievą.“ Anot Gražinos, nuostabus sutapimas tai, jog pasaulinio judėjimo pradininkas armėnas Demosas Šakarjanas taip pat kaip ir ji buvo pieno ūkio savininkas. „Man, kaip pienininkei jo liudijimas, aprašytas knygoje „Laimingiausi žmonės Žemėje“, buvo labai artimas“, – dalijosi Gražina.
XX a. pradžioje, vedama Dievo, Šakarjanų šeima pabėgo nuo genocido Armėnijoje ir apsigyveno Daune, Kalifornijoje, kur įkūrė nedidelę pieninę su trimis karvėmis. Tikėjimas Dievu, sveikas protas ir sunkus darbas galiausiai padaugino pirmąją mažą bandą tūkstantį kartų, kol 1943 metais Šakarjanų banda pasiekė tris tūkstančius – tuo metu tai buvo didžiausia privati pieninė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jų istorija aprašyta knygoje, kuri buvo išversta į 25 kalbas ir kurią skaitė milijonai žmonių.
Viso pasaulio VŽB nariai atvyksta į Lietuvą
Lietuvos Veikliųjų žmonių bendrija (VŽB), būdama maža, bet aktyvi pasaulinio judėjimo dalis, šiemet sulaukė ypatingo įvertinimo. Kolegos iš pasaulio VŽB organizacijų patikėjo Lietuvai surengti pasaulinį lyderių suvažiavimą.
Lietuvos VŽB nusprendė šią unikalią galimybę sujungti su savo nacionaline konferencija ir birželio 27-28 dienomis kviečia į ypatingus nemokamus renginius Kauno „Žalgirio“ arenoje.
„Mes tikime, kad Dievas sujudins visą Lietuvą“, – entuziastingai pasakojo Lietuvos VŽB prezidentas Algis Bartkus.
Iš pradžių svarstyta renginį organizuoti Kauno sporto halėje, kur prieš porą metų, minint bendrijos 30-metį, susirinko per 900 žmonių. Tačiau šįkart, pasak Algio, „Dievas uždarė duris“ į halę ir atvėrė visas duris į didžiausią šalies areną – „Žalgirio“ areną.
Vos tik bendrija priėmė šį iššūkį, netruko atsirasti ir finansinė parama. Vienas bendrijos narys skyrė 10 tūkstančių eurų, kitas – dar tiek pat.
„Kažkas tokio didelio ir stipraus vyks „Žalgirio“ arenoje“, – neabejoja Algis.
Pasak jo, bendrija deda visas pastangas, kad konferencija būtų sėkminga: ruošiami plakatai, skrajutės, kvietimai į banketą, vykdoma reklama spaudoje ir televizijoje, organizuojami autobusai dalyviams.
Daugiau informacijos apie VŽB veiklą ir artėjančius renginius galite rasti svetainėje vzb.lt.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
