Čempionatą atidarė ir sportininkams sėkmingų startų linkėjo Šiaulių miesto meras Artūras Visockas, Šiaulių miesto savivaldybės Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Gintaras Jasiūnas, buvęs šiaulietis Lietuvos paralimpinio komiteto pirmininkas Mindaugas Bilius ir Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos prezidentas Anatolijus Čiupkovas, pabrėžęs, jog Šiauliai požiūriu į neįgaliųjų sportą yra šalies lyderis. Būtent Šiauliuose kasmet tradiciškai vyksta Lietuvos žmonių su fizine negalia lengvosios atletikos vasaros ir žiemos čempionatai.
Auklėtiniai skina pergales
Beveik 8 metus neįgalius sportininkus treniruojantis D. Jusys jau yra išugdęs būrį pergales Europos čempionatuose skinančių sportininkų. Šiame čempionate dalyvavo 14 jo treniruojamų lengvaatlečių. „Gerai pasirodė mūsų jaunimas – Eivydė Vainauskaitė, Simonas Strielkauskas ir Eugenijus Vilčaitis. Labai jais džiaugiuosi, einam į priekį, beldžiamės į rinktinę. Su Lietuvos paralimpine rinktine į Pasaulio neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionatą, kuris vyks lapkričio mėnesį Dubajuje, skris trys klubo sportininkai – Andrius Skuja, Egidijus Valčiukas ir Jonas Spudis“, – vardija D. Jusys.
Įspūdingo 2,03 m ūgio atletas A. Skuja, kurį, beje, treneris praminė Mažyliu, paklaustas, ar šis vėliau nei įprasta vykstantis čempionatas – repeticija prieš pasaulio čempionatą, sako: „Iki čempionato liko dar du mėnesiai, be to, šiais metais buvo ne viena „repeticija“ – šią vasarą Lenkijoje, Prancūzijoje turėjom rimtesnių startų, ten varžėmės su vienais stipriausių konkurentų.“
A. Skuja – televizijos projekto „Ypatingas būrys“ dalyvis. Jis sako, kad dalyvavimas projekte reikalauja nemažos ištvermės, o tai ne visada padeda pasiekti gerų sportinių rezultatų. „Ištvermė metikams nėra į naudą, nors šiandien mano rezultatai nėra blogi – tiesa, ieties metimo rezultatais negaliu pasigirti, nes oro sąlygos nepalankios – stiprus priešpriešinis vėjas, už tai pagerinau savo rutulio stūmimo rezultatą“, – sako Andrius.
Pasitikrino jėgas prieš pasaulio čempionatą
Savo auklėtinio Donato Dundzio rezultatais liko patenkintas Alytaus sporto ir rekreacijos centro lengvosios atletikos treneris Jonas Baltrušaitis. Donatą jis treniruoja jau beveik 10 metų. „Pas mane jį atvedė mama, – sako treneris. – Ji labai norėjo, kad Donatas sportuotų, nes nuo gimimo turi negalią. Donatas nuo pat pradžių treniravosi kartu su sveikais sportininkais, jis prie visų pritampa, su visais susidraugauja. Jis net kitiems yra pavyzdys – niekada nepraleidžia treniruočių, visada turi noro, užsispyrimo ir valios treniruotis“, – pasakoja treneris. Artimiausias jo ir auklėtinio tikslas – gerai pasirodyti pasaulio čempionate, nes ten bus dalijami kelialapiai į Tokijo paralimpines žaidynes.
Pasak Donato, nors jam labiau sekasi rutulio stūmimo rungtis, Šiauliuose sekėsi mėtyti diską. Sportininkas intensyviai ruošiasi pasaulio čempionatui, kasdien turi po dvi treniruotes, ypač daug dėmesio skiria technikai. „Nežinia, koks būčiau, jeigu nesportuočiau, gal nebūčiau vaikščiojęs, – sako sportininkas, pridurdamas, kad už postūmį sportuoti yra dėkingas mamai. – Kai buvau 13–14 metų, buvau užsidaręs, labai bijojau savo negalią parodyti. Mama užsispyrė, atvedė pas trenerį, ir taip užsikabinau.“
Sportuoja ir dėl rezultatų, ir dėl savęs
Panevėžio kūno kultūros ir sporto centro treneris Jonas Auga į čempionatą atsivežė 8 auklėtinius – trys iš jų turintys regos, kiti – fizinę negalią. Jis įsitikinęs, kad sporte, kaip ir kitur, norint pasiekti rezultatų reikia daug dirbti, o trenerio darbas panašus į menininko: „Kaip menininkas piešia ar minko molį, taip ir treneris – lipdai lipdai ir kažką padarai. Stebuklų nebūna, visur reikia dirbti. Kol kas mes neturim čempionų, labai norėčiau, kad kas nors iš mano auklėtinių pakliūtų į Europos čempionatą, ir tikiu, kad čempionų dar turėsim.“
Panevėžietis Ramūnas Švelna sako, kad jį sportuoti paskatino būtent J. Auga: „Treneris rinko žmones, norėjo pradėti neįgaliųjų sporto judėjimą Panevėžyje. Atvažiavau dėl savęs pasportuoti, bet atsirado rungčių, prasidėjo varžybos, taip jau ketvirti metai ir judam į priekį.“
Ramūnas jau 16 metų juda neįgaliojo vežimėliu – kai jam buvo 18, po sunkios infekcijos buvo paralyžiuotos kojos. „Iki tol sportavau, paskui nieko nedariau, bet atsirado galimybė ir vėl sportuoju, – sako pašnekovas ir priduria, kad jam prie širdies sportas, kur reikia ištvermės. Jo manymu, jeigu būtų geresnės sąlygos, būtų daugiau sportuojančių. – Pavyzdžiui, Kaune yra sporto klubas, universitetas, daug aktyvistų, todėl ir sportuojančių daug. O Panevėžyje mes – vieninteliai. Daug kas nepritaikyta judantiems vežimėliais, tik neseniai pritaikė maniežą. Seniau, norėdami ten patekti, turėdavom aplinkui pro garažą važiuoti, tualeto taip pat neturėjom, bet dabar jau viskas sutvarkyta.“
Kita J. Augos auklėtinė Laura Braciškaitė, kaip ir Ramūnas, vežimėlyje jau 16 metų, tik traumą ji gavo sportuodama. „Dešimt metų lankiau jojimą, būdama dvyliktokė nukritau, lūžo stuburas. Buvau 18-os, klasės draugai šventė šimtadienį, o aš gulėjau ligoninėje. Labai greitai adaptavausi, atsisėdau į vežimėlį, tais pačiais metais įstojau į Kūno kultūros institutą, – pasakoja Laura. – Daug metų nesportavau, draugai pradėjo sportuoti pas trenerį J. Augą ir vis mane kvietė pabandyti. Prieš trejus metus nutariau pabandyti ir užsikabinau. Netrukus važiavau į čempionatą ir įvykdžiau normatyvą. Tada mane greit išvežė į Europos čempionatą Berlyne, ten gerai pasirodžiau. Į Berlyną važiavau dar ir antrą kartą. Dirbu daug, per savaitę trys treniruotės, žiūrėsim, kaip bus toliau.“
Marijampolės žmonių su negalia sporto klube „Šešupė“ sportuojanti Dalė Mykolaitienė sportuoja treti metai, trečią kartą dalyvavo ir čempionate. Visą gyvenimą sportavusią Dalę prieš 20 metų užklupo lėtinė liga – išsėtinė sklerozė. „Kiekviena mano diena prasideda nuo sporto. Stengiuosi nepasiduoti, nes sergant tokia liga negalima sustoti“, – sako D. Mykolaitienė, patarianti sportuoti ir kitiems.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.