Vertę kuria ne grožis?
Ką gi veikia meno vertintojas ir kodėl jo vaidmuo svarbus? Laura pabrėžia, kad meno vertintojo nereikėtų painioti su meno kritiku. „Pastarasis žiūri į meno kūrinio esmę, kūrėjo aspektą, atsiribodamas nuo finansinės pusės. O meno objektų vertintojo darbas prasideda jau vėlesniame etape. Jis renka ir lygina duomenis: kam priklausė meno kūrinys anksčiau, ar tai buvo žymus kolekcininkas, kiek ir kur parodų darbo autorius surengė, už kiek kūrinys buvo parduotas aukcionuose ir pan. Būna, kad estetiškai gražus darbas meno rinkoje nėra kotiruojamos aukštai. Ir priešingai, estetiškai nepatrauklus – pasiekia finansines aukštumas. Taip yra todėl, kad meno vertintojai nustatinėja kūrinio kaip investicijos vertę, o ne vadovaujasi grožio standartais“, – teigia L. Bohne.
Skonis menui ugdomas vaikystėje
Tarptautinės meno vertinimo taisyklės galioja visiems meno segmentams. Tad nors Laura, be abejo, labiausiai domisi taikomąja daile, tekstile, vertinti galėtų ir bet kurį kitą meno kūrinį. Kaip visgi užgimsta gebėjimas suprasti, vertinti meną? Laura pabrėžia, kad kiekvienas žmogus turi prigimtinį poreikį grožiui. „Jaučiamės pakylėti, mumyse pačiuose užsidega kūrėjo ugnelė, kai stebime kitų sukurtą meną. Tačiau viena yra patirti meno kūrinį greitai, vertinant jį iš emocijos ar intuicijos, ir visai kas kita – išugdytas meno suvokimas. Šiaip, meno kolekcininko potencialas pradedamas ugdyti dar vaikystėje. Kai vaiką supa meno kūriniai, kai lankomasi galerijose, parodose, didelė tikimybė, kad užaugęs jis matys daugiau – anapus gražu/negražu“, – sako pašnekovė.
Pažinti kūrėjo aplinką
Tam, kad geriau suprastume meną, o per jį ir pasaulį, žmoniją turime keliauti, įsitikinusi Laura. „Juk meno kūrinys yra išraiška ne tik paties kūrėjo, bet ir jo aplinkos. Pažindami skirtingas kultūras, imame suprasti, kokią įtaką jos viena kitai darė, kaip stipriai yra susijusios ir, kaip tas ryšys atsispindi mene. Man, pavyzdžiui, didelį įspūdį paliko Persepolis Irane ir jo architektūrinės paralelės su Antikos Graikijos statiniais. Stebėdami ir lygindami skirtingų kultūrų meno objektus, pradedame matyti viską tarsi iš aukščiau, pastebėti, kaip dalis susijusi su visuma. Kaip įdomu, tarkime, yra tai, kad kiekviena Panteono kolona yra pasvirusi, o pasvirimo laipsnis rodo į tam tikrą žvaigždyną. Ir kuo daugiau sužinai, tuo daugiau klausimų kyla. O menas juk turi kelti klausimus“, – dalijasi įžvalgomis L. Bohne.
Valdovų įtaka menui visuomet reikšminga
O kas lemia vienokį ar kitokį meno lygį kiekvienoje šalyje? L. Bohne nuomone, visais laikais labai svarbus buvo valdovų požiūris į grožį, meną, kultūrą. Jie diktuodavo skonį ir istorijoje daugybė pavyzdžių, kai pasikeitus valdovui, šalies kultūra krenta į žemumas ar kaip tik nepaprastai iškyla. Ji pažymi, kad Lietuvos istorijoje išsiskiria Bonos Sforcos, Žygimanto Augusto valdymo laikai, kai jų užsakymu buvo kuriami įstabūs meno kūriniai. O štai penkis XX a. dešimtmečius turėjome labai prastus valdovus ir savotišką kultūrinį genocidą, sako L. Bohne, ir tai matyti architektūroje, madoje bei visose kitose meno segmentuose.
Klasika, kurios turėti nereikia, bet verta
Anot pašnekovės, kultūringa aplinka mums daro labai didelę įtaką ir itin svarbų vaidmenį jos kontekste atlieka klasika. Jei tendencijos ateina iš tuometinio žmogaus poreikio, tai klasika savo vietą turėjo ir turės visada, kad ir kokiame moderniame pasaulyje gyventume. „Neseniai manęs paklausė, kodėl reikia turėti persišką kilimą. Atsakiau, kad nereikia, bet verta. Nes jie yra kultūringi, tvarūs, gražūs, stilingi visada, nepriklausomai nuo laikmečio. Šie kilimai yra kultūrinė klasika. Persiškas ar šiaurės Kaukazo kilimas yra bazė, kurios pagrindu kuriami visi kiti. Taip pat, kaip ir už kiekvieno avangardinio paveikslo stovi akademinės tapybos pagrindai“, – pasakoja L. Bohne.
Disharmonija ten, kur spalvų nėra?
Pašnekovė sako, kad mes savo aplinkoje intuityviai siekiame harmonijos ir meno kūriniai mums padeda ją susikurti. Didelį vaidmenį čia atlieka spalvos: juk net pirmykštis žmogus tapė uolose tam, kad pagyvintų savo būstą. „Disharmonija interjere gali atsirasti ne dėl spalvų kiekio, o dėl jų nebuvimo“, – šypsosi specialistė ir pripažįsta, kad spalvas reikia mokėti suvaldyti, nors iš esmės geriausius spalvų derinius interjere padiktuoja ne kas kitas kaip gamta. Pavyzdžiui tai, kokiomis pasaulio kryptimis suprojektuotas būstas. L. Bohne pastebi, kad dabar vyraujanti pilkų atspalvių tendencija yra labai palanki, nes šios spalvos draugijoje nuostabiai atsiskleidžia meno kūriniai. O tendencijas, kaip minėta, diktuoja aktualus žmogaus poreikis. Visiškai logiška ir nenuostabu, kad šį sezoną daugelyje sričių vyrauja žalia. Tai, anot Lauros, užsitęsusių karantinų išdava: žmonės pasiilgo gamtos, gaivumo, floristinių motyvų.
Išsiaiškinkite meną patys!
„Kiekviename iš mūsų slypi kūrėjo potencialas. O tam, kad jį išpildytume, turime gerti į save žinias, kitų kultūrų patirtį. Kuo daugiau sužinome, tuo tampame laisvesni, kultūringesnė patys sau, įgauname tvirtumo – tokia žmogaus psichologija. Žinojimas, kad mūsų namai yra darnūs, jaukūs, stilingi, mums suteikia pasitikėjimo savimi. Juk tai – mūsų pasiekimas! Lygiai taip pat, kaip skaniai pagaminta vakarienė yra mūsų pasiekimas ir, kai namiškiai giria už tai, jaučiame malonumą, net neparagavę. Ir dar mums svarbu suvokti pasaulį materialiai. Kai kas nors jums pasakos apie Sicilijoje valgytą nuostabaus skonio patiekalą, pasakojimas labiausiai surezonuos, jei esate ten buvę ir ragavę ką nors panašaus. Štai dėl to iš anksto kažkieno paruoštų ir sukramtytų istorijų nepakanka. Eikite, mąstykite ir patys jas pasiimkite: kelionėse, parodose, muziejuose, dvaruose, pilyse. Ir rodykite tai vaikams. Per kultūrą, meną, grožį žmogus auga ir tobulėja”, – sako L.Bohne.
