Iš šešių kiaušinių – penki mažyliai
Savaitę naujienų portalo „Etaplius.lt“ skaitytojai turėjo unikalią galimybę gyvai stebėti įspūdingą žalčiukų išsiritimą. Šiauliečio namuose laikomas geltonskruostis žaltys buvo padėjęs šešis kiaušinius, iš kurių išsirito penki žalčiukai. Portalo skaitytojams buvo pasiūlyta sugalvoti mažiesiems žalčiukams vardus ir už tai gauti dovanų „Etaplius.lt“ marškinėlius.
Pirmajam išsiritusiam žalčiukui skaitytoja Evija pasiūlė vardą Elso. Šis vardas, išvertus iš vengrų kalbos, reiškia „Pirmas“. Skaitytoja Monika antrąjį žalčiuką pasiūlė pavadinti Šniūreliu, o trečiam ropliui teko Ramintos atsiųstas Trynio vardas. Vismantė ketvirtąjį pasiūlė pavadinti Šaltanosiu, o skaitytoja Rasa penktajam skyrė vardą Pagrandukas.
Šiaulietis Evaldas, pasiūlęs naujienų portalo gerbėjams tiesiogiai stebėti, kaip išsirita žalčiai, namuose laiko apie 30 egzotinių augintinių. Inkubatoriuje buvo šeši žalčio kiaušiniai, iš kurių išsirito penki mažyliai. „Būna, kad išsirita pusė žalčiukų. Gali ir nė vieno nebūti“, – pasakojo Evaldas.
Jau išsiritę žalčiukai savaitę dar niekuo nesimaitins. Reikia kantriai laukti, kada jie išsiners iš odos. Kol kas jie laikomi inkubatoriuje 38 laipsnių temperatūroje po šviestuvu. Vėliau Evaldas žalčiukus žada paleisti į laisvę.
Voverės prikrečia eibių
Kuršėnų gamtininkų centre jau daug metų gyvena judrūs miško gyvūnai – voverės. Dvi voverės atkeliavo oficialiai iš Rygos zoologijos sodo. Gražų patinėlį atidavė jo nebenorintis auginti šeimininkas, centre pasiliko gyventi ir sužeista bei išgydyta pūstauodegė. Kelis vos gimusius voveriukus teko auginti, nes jie su lizdu iškrito iš nukirsto medžio.
Šie miško keturkojai susilaukė palikuonių. Užpernai atsivesti penki, šiemet dvi patelės atsivedė devynis mažylius. Centro vadovas Vytautas Uosis sako, kad juos, kai paaugs, išleis į laisvę lakstyti po gimtuosius miškus. „Voverių daug atsivedama po to, kai gausiai užderi eglių kankorėžių, lazdyno riešutų. Šis maistas voverėms labai tinka ir patinka“, – sako jis.
Pasak Vytauto, namuose auginti voveres gana sudėtinga. Jei joms per mažai erdvės, gyvūnėlis nutunka, nes negali pakankamai judėti. Gamtoje gyvenanti 5-6 metus, nelaisvėje laikoma voverė išgyvena trumpiau. Jei pūstauodegei trūksta kieto maisto, jos dantys nenudyla, išauga labai dideli, todėl voverė nugaišta iš bado – nebegali graužti.
„Žinau žmonių, kurie ne narve, o tiesiog kambaryje voveres laikė. Šios daug eibių prikrečia. Voverė yra labai smalsi, įlenda spintose į rūbų rankoves, išplėšo audinį, o iš šiltinančiosios medžiagos susisuka lizdą. Laisvai lakstanti voverė gali elektros laidus nugraužti ir žūti“, – perspėja gamtininkas.
Vytautas pažinojo eigulį, kuris augino dvylika pūstauodegių. Net paleistos į laisvę jos visada grįždavo prie namo. „Atveria eigulys duris ir grūda visas lauk iš prieangio. Prie namų augo beržas, tai nuo voverių virpėdavo lyg drugio krečiamas“, – sako pašnekovas.
Voverės mielai įsikuria prie sodybų, kurių kiemuose auga ąžuolų, obelų. Susisuka lizdus ir ramiai gyvena. Jas išvaiko tik kiaunės – pagrindinis šių žvėrelių priešas.
Gyvūnai gelbsti gyvybes
Vytautas sako, jog kažkada buvo madinga namuose auginti Šiaurės Amerikos meškėnus. Mada nepasiteisino, nes meškėnai yra „su charakteriu“. Gamtininkų centro meškėną V. Uosis atidavė auginti „Žvėrinčiui“, nes pasprukęs jis ko tik nepridirbdavo centre – urvus rausė, gėlių vazonus vartė“, – prisimena jis.
Yra žmonių, namuose auginančių pelėdas. Jei nesuteiksi joms gerų sąlygų, gyvūnas tik kankinsis. Vytautas sako, kad pelėdai reikia labai daug erdvės ir misti plaukuotais graužikais bei sparnuotais paukšteliais – pelėdų virškinimo sistema yra taip sutverta.
„Užauginęs iš lizdo išmestą gandriuką, juo galėsi pasidžiaugti gal vos dvejus metus. Vėliau jis nebesileis paglostomas, pyks ir ginsis. Jei gandras sužeistas, jis gali gyventi namuose, tačiau geras draugas nebus“, – teigia Vytautas.
Gamtininkas pažinojo žmonių, kurie narvuose laikė dagiliukus, alksninukus, strazdus giesmininkus, net lakštingalas. Jo nuomone, kad tokius paukščius augintum, nepakanka būti mėgėju – turi būti specialistas.
Kalbama, kad senovėje žmonės miško paukštelius narvuose laikydavo vietoj priešgaisrinės signalizacijos. Jei kildavo gaisras, paukšteliai savo klegesiu pažadindavę miegančius valstiečius.
V. Uosis sako girdėjęs atvejį, kai žmogui gyvybę išgelbėjo katinas. Namuose kilo gaisras. Katinas, užšokęs jam ant krūtinės, ėmė pašėlusiai kniaukti ir draskyti marškinius. „Tas žmogus vertėsi tuo, kad iš kačių kailių siūdavo kepures ir veždavo parduoti į Rusiją. Po šio įvykio nė vienai katei kailio daugiau nebenudyrė“, – sako jis.
Už stiklo ar narve – belaisvis
Jei skelbiesi mylintis gyvūnus – linki jam visa ko geriausio. Jei žmogus nori, kad gyvūnas būtų laimingas, ar gali jį sugauti ir kontroliuoti, ką jis ės, kokiomis sąlygomis gyvens ir ar galės bendrauti su kitais savo rūšies atstovais?
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiasis specialistas Selemonas Paltanavičius teigia, kad laikant namuose laukinius gyvūnus reikia įvykdyti dvi sąlygas. Pirmoji – prieš įsigyjant gyvūną jam reikia sukurti idealias sąlygas. Antroji – privalu turėti dokumentus, įrodančius, kad laukinis gyvūnas įsigytas teisėtai. Jeigu tokių dokumentų nėra, šio gyvūno laikymas nelaisvėje vertinamas kaip neteisėtas ir gyvūnas gali būti konfiskuotas.
„Žinoma, kalbama ne apie žiurkėnus ir papūgėles, kurių galima įsigyti parduotuvėse, o apie laukinius gyvūnus. Yra nemažai gyvūnų rūšių, kurias draudžiama parduoti. Gamtosaugininkai visada žino, ar gyvūnas įvežtas oficialiai“, – teigia S. Paltanavičius.
Gamtininko teigimu, gyvūnui būtina sukurti tokias sąlygas, kad jis turėtų pakankamai erdvės, tinkamo pašaro, kad būtų patogu, būtų užimtas. Neretai gyvūnus laikančių žmonių neišmanymas stebina. S. Paltanavičiui teko matyti iš Afrikos atgabentus roplius, kuriems visą parą terariume plieskė šviesa ir buvo labai karšta. „Žmonės turbūt galvojo, kad Afrikoje šviesu ištisą parą. Iš neišmanymo tą roplį džiovino“, – sako jis.
S. Paltanavičius įspėja gyvūnus norinčius laikyti žmones pagalvoti, ką po kelerių metų jie su laikiniu gyvūnu darys, ar pajėgs jį išlaikyti. Būna, kad roplys per kelerius metus išauga net iki 2,5 metro ilgio. „Prieš kelerius metus Lietuvoje buvo rastas didelis smauglys. Jis buvo maiše, sušalęs. Gal žmonės nežinojo, ką su juo daryti, ir išmetė, gal dėl kitų sumetimų jo buvo atsikratyta – neišsiaiškinome“, – sako jis.
Gamtininkas įžvelgia ir moralinę laukinių gyvūnų laikymo namuose pusę. „Namuose negalima laikyti gyvūnų, pagautų laisvėje. Ar driežiukas, ar žaltys – jie yra išplėšti iš laisvės, tad jų gyvenimas bus beprasmis. Laukinis gyvūnas nėra žmogaus draugas. Gyvendamas už stiklo jis yra belaisvis“, – mano jis.
Bet koks roplys nėra skirtas bendrauti su žmogumi. Tai ne tas gyvūnas, kurį galima imti į rankas, niurkyti ir glostyti. Ropliui tai didelis stresas, glostymo poreikis nėra jo prigimtis.
„Jei sukurtos tinkamos sąlygos, kodėl gyvūno nelaikyti? Pasaulyje žmonės laiko daug gyvūnų, yra įsteigtos veisyklos, veikla yra oficiali, gyvūnai paženklinti mikroschemomis. Perkant tokį gyvūną galima patikrinti, ar jis yra registruotas, ar turi 17-os skaičių įrašą mikroschemoje“, – sakė gamtininkas.
