Rūpestingas iš prieglaudos paimtas šuo tirpdo žmonių širdis – jis jau kelias savaites augina septynis be mamos likusius kačiukus. Labradoras Bertis anksčiau gyveno šunų prieglaudoje Londone.
Kai šeimininkai į namus parnešė bejėgius kačiukus, jis instinktyviai prisiėmė jų globą, lyg tai būtų jo šunyčiai, ir ėmė jais rūpintis, rašoma dailystar.co.uk.
Benamiai kačiukai buvo vos dviejų savaičių amžiaus
Benamiai kačiukai buvo vos dviejų savaičių amžiaus, kai žmonės juos rado išmestus į gatvę – mamos aplink nesimatė. Būdami tokio amžiaus kačiukai savarankiškai nebūtų išgyvenę, todėl juos radę žmonės juos nunešė į gyvūnų prieglaudą, kur juos apžiūrėjo veterinaras. Kai veterinaras nustatė, kad kačiukai sveiki, tik labai išalkę, prieglaudos darbuotoja Rachel juos pasiėmė pas save į namus, kad kartu su vienu iš anksčiau prieglaudoje gyvenusių šunų, labradoru Berčiu, jais rūpintųsi.
Rachel pasakojo: „Labai didžiuojuosi Berčiu dėl to, kaip jis rūpinasi kačiukais šiomis savaitėmis. Jam mažiau nei dveji metai, jis pats dar yra vos suaugęs, bet žiūrint, kaip jis kantriai rūpinasi kačiukais, taip neatrodo.
Kačiukai tikrai nėra iš lengvųjų – nuo pat pirmų dienų, kai juos reikėjo maitinti iš buteliuko, iki dabar, kai jie jau atranda, kaip smagu yra visur laipioti. Bertis ne tik padeda kačiukams užaugti savimi pasitikinčiais, bendraujančiais katinais, bet ir mane labai pralinksmina.“
Daug džiaugsmo suteikianti patirtis
Paprastai kačių jaunikliai pirmas aštuonias gyvenimo savaites praleidžia su mama, nes ji juos maitina ir moko išgyvenimui reikalingų įgūdžių, kol jie jau patys geba savimi pasirūpinti.
Jei į prieglaudą šiomis esminėmis pirmomis gyvenimo savaitėmis patenka mamos neturintis kačiukas, jo globą prisiima kuris nors savanoris, kuris turi kačiuką maitinti ir mokyti naudotis tualetu. Kai kačiukas išmoksta valgyti ir savimi pasirūpinti, jis grįžta į prieglaudą pas kitas kates ir laukia, kol kas nors jį pasiims auginti namo.
Rachel pridūrė: „Auginti tokius mažus kačiukus yra labai daug džiaugsmo suteikianti patirtis. Tu padedi jiems augti nuo mažyčių, visiškai bejėgių gyvūnėlių, iki unikalaus charakterio katės, kuri pasiruošusi keliauti į naujus namus.
Buvo liūdna su jais atsisveikinti, bet guodžiuosi tuo, kad mes su Berčiu juos kaip galėdami geriau paruošėme gyvenimui. Įtariu, kad dabar ir Bertis mėgaujasi tyla ir ramybe, jo augintiniams palikus mūsų namus. Ramybės jis tikrai nusipelnė!“
