• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

25-erių Skaistė jau trejus metus yra iškeitusi gimtąją Klaipėdą į mažą kaimą Rietavo savivaldybėje. Vienatvės ji čia nejaučia – draugiją jai, draugui ir judviejų dukrelei palaiko visas pulkas įvairaus plauko gyvūnų. Skaistei pavyko išpildyti svajonę persikelti į kaimą ir auginti šunis, tačiau dabar ji turi naują svajonę – įsigyti šalia esantį sklypą ir įkurti „Fėjų kaimą“. O iki jos išsipildymo trūksta 13 tūkstančių eurų.

6

25-erių Skaistė jau trejus metus yra iškeitusi gimtąją Klaipėdą į mažą kaimą Rietavo savivaldybėje. Vienatvės ji čia nejaučia – draugiją jai, draugui ir judviejų dukrelei palaiko visas pulkas įvairaus plauko gyvūnų. Skaistei pavyko išpildyti svajonę persikelti į kaimą ir auginti šunis, tačiau dabar ji turi naują svajonę – įsigyti šalia esantį sklypą ir įkurti „Fėjų kaimą“. O iki jos išsipildymo trūksta 13 tūkstančių eurų.

REKLAMA

Internete Skaistę žmonės pažįsta kaip Šuniukų Fėją. Šis vardas sugalvotas neatsitiktinai – Skaistė ilgą laiką gelbėja šunis, kurie būna nustumti į visuomenės paraštes, todėl jos darbu susižavėję žmonės ėmė ir praminė ją Šuniukų Fėja. Skaistė dažniausiai gelbėja šunis stereotipiškai laikomus pavojingais – Stafordšyro terjerus, pitbulius, bulterjerus, nors pati ji juos vadina tiesiog plačiašypsniais.

Pati Skaistė sako, kad visą laiką augo kartu su šunimis, o kai jai buvo 18 metų tėvai leido nusipirkti ir pirmąjį savo šunį – vokiečių aviganį. Tuo metu ji jau savanoriavo gyvūnų prieglaudose. Nors buvo dar paauglė, ji nenorėjo sėdėti laiptinėse ar vaikų darželių kiemuose kaip kiti jos bendraamžiai.

REKLAMA
REKLAMA

„Tuo metu į Klaipėdą atsikėlė prieglauda ir nusprendžiau tapti savanore, nes norėjau leisti laiką su gyvūnais ir užsiimti prasminga veikla. Man pačiai patiko.

REKLAMA

Viskas peraugo į tai, kad vėliau pradėjau važinėti ir į kitas prieglaudas Klaipėdoje. Tose prieglaudose būdavo šunų, kurie, neva, nemėgdavo moterų. Tokiems šunims ieškodavau šeimininkų. Arba pati ieškodavau skelbimų ir tiems šunims bandydavau surasti globą arba namus“, – pasakoja ji.

Kieme – ir 20 šunų

Vėliau Skaistė ėmė nelaimėlius vestis ir namo. Kadangi ji su savo draugu ir susipažino dėl šunų, jis tam neprieštaravo. Vienu metu jų bute buvo netgi 5 šunys – vienas jo, du Skaistės šunys – senukas ir tas, kurį leido nusipirkti tėvai, vienas bendras šuo ir vienas globotinis pitbulis.

REKLAMA
REKLAMA

„Mane traukdavo sunkesnio charakterio šunys nepriklausomai nuo veislės, bet jais rūpindavausi prieglaudoje. O kaip ir tada, taip ir dabar – gelbėdavau daugiausiai pitbulius ir Stafordšyro terjerus, nes jie visuomenėje yra engiami. Buvau pastebėjusi, kad jie ir prieglaudose diskriminuojami. Todėl pradėjau juos globoti“, – pasakoja Skaistė.

Skaistės savanorystė tęsiasi jau 10 metų, o 3 iš jų gyvena kaime. Per šiuos metus 3 asmeniniai šunys pavirto į 8, o 1 globotinis – į 10. Kartais jų namų kieme būna ir 20 šunų. O kur dar arkliai, avinas, triušis, ėriukai ir kiti gyvūnai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šunys pas Skaistę atsiranda įvairiai – vieniems atsibosta, kiti skundžiasi, kad šunys tapo nesuvaldomi, šeimoje gimsta vaikas ar šeima išvyksta į užsienį.

„Dažniausiai žmonės meluoja, kodėl atiduoda šunis. Dažniausiai atsibodusius šunis atiduoda dar mažyčius – nuo pusės iki metų amžiaus. Sako, kad neapskaičiavo savo laiko, nepagalvojo, kiek rūpesčių bus, kiek dėmesio. Mano akimis atrodo, kad mažylis atsibosta, nes reikalauja šeimininko dėmesio ir laiko“, – svarsto ji.

REKLAMA

Skelbimuose ieško nenorimų šuniukų

Kartais Skaistė pati ieško šuniukų, kuriems galėtų suteikti galimybę gyventi geriau. Pirmasis toks atvejis buvo prieš 3 metus. Ji buvo ką tik persikėlusi gyventi į kaimą.

„Man paskambino iš klinikos ir pasakė, kad buvo 16 šuniukų vada ir 3 šuniukai liko. Juos pardavinėjęs vyras nebenori jų pardavinėti, nebeturi laiko. Paprašiau veterinaro, kad man paskiepytų tuos šuniukus. Po to sutariau su vyru, kuriam buvo 40 metų ir jis vis dar gyveno su mama, kad aš jam sumokėsiu už skiepus, o jis man tuos šuniukus paliks.

REKLAMA

Laukiau visą dieną, o vakare sulaukiau skambučio. Ant manęs ėmė rėkti moteris, kur yra šuniukai, sakė, kad vienas šuniukas jai pažadėtas. Galiausiai išsiaiškinome, kad ją apgavo. Vėliau sužinojau, kad vyras paėmė iš mamos pinigų skiepams, bet nuvežė juos pas kažkokią savo draugę ir mamai pasakė, kad šuniukai yra pas mane, o aš neatidaviau jam pinigų už skiepus.

Tada tiesiog sėdėjau portale „Skelbiu“ ir laukiau, kol tuos šuniukus įdės, nes buvo aišku, kad jie ten atsiras. Kai sulaukiau, buvo likę tik 2 šuniukai. Juos nupirkau po 40 eurų. Nupirkau juos todėl, kad jau gyvenau ta mintimi, kad jie gyvens pas mane. Man buvo skaudu ir gaila, pergyvenau dėl jų, nes jau buvau suplanavusi, kaip viskas bus“, – pasakoja Skaistė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dabar ji dažniausiai stebi skelbimus ir išperka paskutinius iš vados likusius šuniukus arba tuos, kurie turi problemų. Tačiau pastaruoju metu Skaistė sulaukia pasiūlymų pirkti sveikus ir jau šeimininkams nebereikalingus šunis.

„Buvo vienas vyras man parašęs: „Sveiki, mačiau per televizija, kad gelbėjate šunis juos išpirkdama. Gal nupirktumėte iš manęs aviganį už 100 eurų?“. Parašiau, kad ne. Jis atsakė, kad reklama buvo klaidinga. Aišku, vėliau jam parašiau, kad šuo jam nebereikalingas ir jis bando pasipelnyti dar iš to, ir jis visiškai nesuprato manęs. Aš neišpirkinėju ir šunų už kelis šimtus eurų, daugiausiai galiu skirti 150 eurų, bet ir tiek mokėti dar neteko“, – priduria ji.

REKLAMA

Dažniausi stereotipai

Dažniausias stereotipas, kurį tekdavo girdėti Skaistei, kad tai šunys ne moterims. Kad reikia turėti drakono jėgą, kad tokį šunį išlaikytum. Kad reikia stiprios rankos, nes moters neklausys.

„Mane šitie stereotipai labiausiai erzino ir norėjosi parodyti priešingai, kad nereikia jiems stiprios rankos, kad galėtum su jais susikalbėti“, – sako ji.

REKLAMA

Daugumos išgelbėtų šuniukų istorijos – su laiminga pabaiga, kai jie iš karto atranda mylinčius namus. Deja, tokios istorijos ne visos.

„Esu turėjusi bulterjerę, su kuria po pusės metų nebuvo jokio progreso. Ji puldavo ir žmones, ir šunis. Iš voljero man ją pavyko išsivesti tik vieną kartą, bet ir tai didžiausiais vargais – turėjau suleisti jai vaistų, kad užmigtų, tada uždėjau antsnukį, tada laukiau, kol atsikels. O šiaip ji visada visus puldavo. Galiausiai supratau, kad tai tebėra tik šuns kankinimas, nes jai ir nagai įauginėjo, ir problemos su dantimis buvo, o progreso nesimatė“, – apgailestauja Skaistė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pasak jos, mušimas ir nemylėjimas gali lemti šuns agresiją, bet nebūtinai. Šuo, patyręs smurtą, gali būti labai bailus, nepasitikėti žmogumi, sunkiai pernešti stresą, nes nesupranta, kad žmogus gali  jam padėti.

Arklio atsiradimas

Nors Skaistės meilė šunims stipri ir sena, tačiau vis dėlto viena meilė trunka ilgiau. Moteris šypsosi, kad arklio ji norėjo jau senų senovėje:

„Meilė arkliams atsirado dar anksčiau nei šunims, bet, kadangi gyvenau ir augau mieste, galimybės auginti arklį mes neturėjome, bet senoliai turėdavo. Man senolis buvo pažadėjęs kumeliuką, bet jo turėta kumelė taip ir nesusilaukė. Kai persikėlėme į kaimą, vis rasdavau kokių vargšelių skelbimų, norėdavau juos paimti, bet vyras vis sakydavo ne.

REKLAMA

Galiausiai praeitų metų liepą man paskambino draugė. Sako: „Skaiste, aš tau nuperku kumelę, o tu laikyk ją pas save“. Palaukiau, kol maniškis išsimiegos ir atėjus pirmiausia pasakiau, jeigu neleis – verksiu. Visą tą mėnesį mes važinėjome į Vilnių visokiais reikalais, tai pirmiausiai jis pagalvojo, kad gal vėl noriu į Vilnių. Bet sakau, kad ne – man draugė nori nupirkti arklį. Draugas pradėjo juoktis ir pasakė gerai“, – Žibutės atsiradimą kaime pasakoja Skaistė.

REKLAMA

Tačiau neseniai įvyko istorija, kuri itin palietė moters širdį. Jos akiratyje atsidūrė parduodamo arklio skelbimas. Jis buvo senas, tad Skaistė nusprendė priglausti ir jį. Su vyru jiedu važiavo 3 valandas pasiimti arklio. Tai buvo didelis, baltas, 600 kg svėręs arklys. Pavažiavę 2 km su arkliu priekaboje jie išgirdo smūgį – arklys nugriuvo.

Stovėdami šalia plento jie nežinojo, ką daryti. Arklys didelis ir sunkus. Tačiau šiaip ne taip jiems pavyko jį pastatyti ant kojų ir grįžti namo. Pas Skaistę arklys praleido tik keletą dienų, tačiau, pasak moters, jam bent buvo suteiktas šansas mirti oriai, o ne skerdykloje.

REKLAMA
REKLAMA

Svajoja įkurti „Fėjų kaimą“

Vieną dieną Skaistė pagalvojo, kad būtų nuostabu, jeigu pavyktų kaime rasti sklypą, kuriame galėtų auginti daugiau gyvūnų. Visiško atsitiktinumo dėka ji pamatė, kad jos kaime ir net jos gatvėje parduodamas sklypas.

„Pamaniau, kad tai likimo ženklas. Dar dvi dienas galvojau, nes 20 tūkst. eurų yra dideli pinigai. Asmeniškai savo vardu skolintis negaliu, nes ir taip sulaukiu pastebėjimų, kad visus pinigus išleidžiu gyvūnams. VšĮ skolintis negali. Nedrąsiai „Instagram“ užsiminiau apie tai, sekėjai man rašė, kad imk – prisidėsime.

Paskambinau pardavėjui ir pasakiau, perku jūsų sklypą, bet pinigų tam neturiu. Sutarėme, kad duosiu rankpinigius jam ir per pusę metų viską išmokėsiu. Su juo susitikome ir jis neturėjo nei priešiškumo, nei nusistatymų. Jis sakė, kad tą sklypą turi 10 metų, jo nenaudoja, o ir skelbimą įdėjo su ta mintimi, kad niekas ir nepaskambins, todėl mano pasiūlymas jam tiko“, – sako ji.

Moteris šypsosi, kad tame sklype žemės irgi ne prūdai – 2 hektarai. Tačiau jų sklype, kurio plotas yra 1 hektaras,  telpa arkliai, avinas, visa krūva šunų ir jų šeima, o tai reiškia, kad naujame sklype tilps ne ką mažiau.

Jeigu norite padėti įgyvendinti Skaistės svajonę, prie jos išsipildymo galite prisidėti pervesdami norimą sumą į šią sąskaitą: VŠĮ ŠUNIUKŲ FĖJA LT537300010161418936.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų