Jo ištakos siekia 1957 m., kai į draugijų saviveiklos apžiūrą Vilniuje susirinko trijų Baltijos šalių kurtieji. Praėjus 10 metų lietuviai surengė pirmąjį respublikinį kurčiųjų festivalį „Vasara – mūsų malonumui“. Štai taip iš nuoširdaus bendravimo ir poreikio dalytis išsirutuliojo šventės tradicija. Iš pradžių bendruomenė rinkosi kas dveji metai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę šventės pradėtos rengti kasmet. Pagal susitarimą jas paeiliui rengia vienas iš penkių didžiuosiuose šalies miestuose veikiančių kurčiųjų reabilitacijos centrų. Priimantis centras stengiasi savo nariams padėti atrasti gražiausius šalies kampelius, todėl kaskart šventę rengia vis kitoje vietoje.
„Atminties šviesa“ – kelionė į praeitį
„Iš praeities mes semiamės stiprybės“ – taip šiemet organizuojamą fiestą pavadino organizatoriai Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centras (KRC), visus pakvietęs į Trakus. Renginį šiemet rėmė Vilniaus miesto savivaldybė, Neįgaliųjų reiklaų departamentas prie SADM ir Lietuvos kultūros taryba.
Kaip pasakoja legenda, į Senuosius Trakus sostinę iš Kernavės XIV a. pirmoje pusėje perkėlė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, o vėliau miestą kaip dovaną įteikė savo sūnui Kęstučiui. Jaunasis valdovas už kelių kilometrų surado dar įspūdingesnę vietą ir rezidenciją perkėlė ten, kur dabar ir stovi Trakų pilis. Tiesa, mes jau nesužinosime, kaip ji tuomet atrodė, nes tvirtovė buvo sugriauta. Ją atstatė Kęstučio ir Birutės sūnus, būsimasis Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis. Jis Trakų pilį pavertė gražiausia ir didingiausia visoje LDK. Valdovas ją labai mėgo, čia dažnai rezidavo. Net ir perkėlus sostinę į Vilnių Trakai išsaugojo stipraus administracinio centro statusą.
Didingai vietai pagarbinti ir šventinei programai pradėti pasirinktas poeto Maironio romantinės poezijos perlas – eilėraštis „Trakų pilis“. Jis taip ypatingai „skambėjo“ skaitovės Nijolės Karmazienės rankose, kad visi nuščiuvo. Po šio pasirodymo prasidėjo kelionė laiku. Pusvalandžio trukmės istorinė drama „Atminties šviesa“ žiūrovus nukėlė į XIV amžių, kai dramatiškai rutuliojosi Kęstučio ir Birutės meilės ir tėvynės gynimo istorija, atkūrė Vytauto Didžiojo legendą, iš amžių glūdumos kėlė įvykius, žmones, papročius, rodė didybę, menkystę, pergales ir klaidas.
Brandi Vilniaus KRC liaudies teatro „Mimika“ aktorių vaidyba, režisierės ir scenarijaus autorės Janinos Mažeikienės bei scenografo ir kostiumų dizainerio Nojaus Petrausko kūrybiniai sumanymai tądien galėjo patenkinti reikliausio scenos meno žinovo skonį.
„Tik sovietmečiu mums buvo kalama į galvas, kad Birutė buvo paprasta mergelė, dievų valia tapusi vaidilute, šventosios pagonių ugnies kurstytoja. Rašydama scenarijų istoriniuose šaltiniuose aptikau, jog ji buvo Žemaitijos valdovo dukra, tėvo ketinta ištekinti už įtakingo kryžiuočio. Vedybomis buvo siekiama pristabdyti kryžiuočių ordos invaziją į Žemaitiją, kuri tuo metu nuo jų puldinėjimų labiausiai kentėjo. Deja, buvo lemta kitaip“, – savo istorinių įvykių interpretaciją po spektaklio paaiškino J. Mažeikienė.
Vilniaus KRC darbuotoja Astutė Balinskienė, beje, pagal pirmąją profesiją balerina, tad ne taip lengvai nustebinama sceniniais įvaizdžiais, negailėjo liaupsių N. Petrausko Trakų pilies maketui ir aktorių kostiumams. Jos manymu, tai maži ir dideli šedevrai. Svečiai spektaklį palydėjo gausiomis saulutėmis, dar ilgai po šventės aptarinėjo kūrinį, dalinosi įspūdžiais.
Į rampų šviesą nepateko tik vienas „Atminties šviesai“ nusipelnęs asmuo – kurčioji Vilniaus KRC darbuotoja Galina Žavoronok, dienomis vykdžiusi savo tiesiogines pareigas, o vakarais sėsdavusi prie siuvamosios. „Taip, tikra tiesa: idėjos N. Petrausko, o mano išpildymas“, – užklausta, kieno rankomis padabinti „Mimikos“ aktoriai, patvirtino pašnekovė. Kolegos pašnabždėjo, kad Galina siuvamosios pedalą mynė ir beveik visą naktį prieš renginį. Tačiau šventės dieną žvelgdamas į ją negalėjai to net įtarti – moteris buvo žvali ir smagiai nusiteikusi.
Neuropsichiatrinis sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys mechaniniai ir balsiniai tikai (trūkčiojimai).
Asocialus vaiko ar paauglio elgesys, pasireiškiantis įniršio priepuoliais.
Sindromas, kuriam būdingas drebulys ir dusulys.
Nežinau, manęs tai nedomina.
Švietėjišką idėją įvertino lyderiai
„Kurčiųjų bendruomenei savo ypatingas simpatijas visada skyriau už didelę širdį ir nesumeluotas emocijas. Dar kartą esu nustebinta jūsų kūrybos ir atsidavimo tam, ką darote, edukaciniais tikslais, kuriuos šiuo renginiu išsikėlėte. Ypač mane pakerėjo spektaklis, nes jis apie kraštą, kuriame užaugau ir gyvenu“, – sveikindama dalyvius vėliau prisipažins Asta Kandratavičienė, Trakų rajono savivaldybės tarybos narė, dar visai neseniai ėjusi Neįgaliųjų reikalų departamento direktoriaus pareigas.
Renginio koncepciją, organizatorių su išmone įgyvendintą bendruomenės prusinimo misiją duodamas interviu gerai įvertino ir LKD prezidentas Kęstutis Vaišnora. „Kiekviena meno šventė būna ypatinga. Šią išskirčiau dėl sąsajų su istorija. Praeitis mus moko ir perspėja. Turime būti budrūs ir atsakingi, kad bendruomenė neperdegtų, neišsivaikščiotų, kad nesugriautų to, ką taip sunkiai ir atsidavusiai kūrė kelios kartos. Kita vertus, tikiu ir pasitikiu mūsų žmonėmis. Juk matėte, spektaklio pabaigoje aktoriai prisiekė saugoti ir stiprinti bendruomenę, mylėti savo kraštą, o susirinkusieji juos palaikė“, – kalbėjo prezidentas.
Jis taip pat atkreipė dėmesį į keistą vardų sutapimą. Iš tiesų, šiandien organizacijai vadovauja Kęstutis, o prieš tai prezidentas buvo Vytautas. Šia aliuzija K. Vaišnora apeliavo į supratimą, kad kurtieji yra tokie patys lietuvių tautos vaikai, pripažįstantys ir puoselėjantys tas pačias vertybes, gerbiantys Lietuvos istoriją ir svajojantys, kad kada nors takoskyros tarp jų ir visuomenės nebeliks.
Programa – visokiems skoniams
Pirmiausia scenoje šeimininkus pakeitė Kauno saviveiklininkai. Nesuklysime juos pavadinę imituojamųjų dainų virtuozais. Šį vardą jie pelnė daugybe savo pasirodymų, bendrais kūrybiniais projektais kartu su girdinčiaisiais. Auditorija klausėsi ir vis taikėsi pritarti dviem kalbomis atliekamoms dainoms „Kol kartu“, „Ašarėlė“, „Pasidalinkime“. Klounados – dar viena sceninio meno rūšis, išskirianti kauniečius iš kitų. Tądien žiūrovai turėjo progą pasimėgauti pantomima „Šventė“. Buvo nuostabu stebėti, kaip vaizduote ir gabumais apdovanoti mimai pačias paprasčiausias situacijas paverčia kvatotis priverčiančiais epizodais.
Šiaulių miesto atlikėjai, pasitelkę A. Vilkutaičio-Keturakio kūrinį „Burtininkas“, ironijos ir grotesko kalba išjuokė tinginystę, gobšumą, pragmatizmą, veidmainystę ir komforto bet kokia kaina siekį. Ir jiems publika plojo iš širdies.
Panevėžiečiai auditoriją pamalonino kaubojaus šokiu, imituojamąja daina ir šmaikščiu etiudu, kurio esmę būtų galima nusakyti liaudišku terminu „vidutinio amžiaus vyro krizė“.
Imituojamosios dainos tradicijomis nuo seno garsėja ir Klaipėdos saviveiklininkai. Prie atliekančių dainas kolegų scenoje netrukus pakylos prieigose prisijungė kiti ir nuo tada pasirodymas jau tęsėsi dviem „aukštais“. Tai buvo unikalu. Šįkart uostamiesčio atlikėjai dainų puokštę skyrė vien Lietuvai. Jų pasirinktos imituoti buvo įtraukios savo melodijomis, turtingu lietuvišku žodžiu ir improvizacijomis gestų kalba.
Kurčiųjų gyvenimas per kameros objektyvą
Lietuvos kurčiųjų draugijos operatorius Linas Miskelis specialiai renginiui susuko juostą apie teritorines kurčiųjų bendruomenes. Žiūrovams salėje turėjo būti įdomu žvelgti į save ekrane, dar kartą pamatyti įžymias savo ir kaimyninių miestų vietas, pasivaikščioti gatvėmis kartu su vežimėlius stumiančiomis jaunomis bendruomenės mamomis, senjorais, užsukti į visų penkių centrų buveines. Labai tikra atrodė galimybė vienur kartu sužaisti biliardo partiją, kitur įsitaisyti prie šachmatų lentos ar pagaminti rankdarbį. „Tai tikrai mūsų gyvenimas ir mūsų istorija“, – bylojo kurčiųjų akys.
Viena mergina yra sakiusi, jog neprigirdėdama nuo mažens ji manė, kad visi „taip mato“. Tik suaugusi atrado, kad kurčiųjų akys mato daugiau ir giliau. Šį filmuką kūrė ir žiūrėjo tie, kurie iš tiesų moka matyti.
Dvi su puse valandos trukusi meno saviveiklos programa artėjo į pabaigą, bet prieš tai į sceną kopė žodį tarti paprašę svečiai ir giminingų organizacijų atstovai. Tarp kalbėtojų buvo ir renginio globėjos Trakų rajono savivaldybės administracijos atstovė, mero pavaduotoja Marija Puč. Trakų neįgaliųjų bendruomenės centro vadovas pakvietė visus į svečius paragauti ir įsigyti į jų įstaigos avilius sunešto liepų medaus. LKD prezidentas K. Vaišnora su pavaduotoju Mykolu Balaišiu šventės šeimininkams už renginį padėkojo gėlių puokšte ir glėbeliu laimės sausainėlių. O Vilniaus KRC direktorės Ingos Minkevičienės padėka buvo skirta visiems: gausiai susirinkusiems ir ypač geranoriškiems žiūrovams, 20-čiai savanorių, pasidalinusių darbų naštą su komanda, gausiam būriui rėmėjų, prisidėjusių prie šventės kūrimo, taip pat ištikimajam kolektyvui.
O tuomet perimti meno festivalio žiburį buvo pakviesta Klaipėdos KRC direktorė Nijolė Kaminskienė. Kitąmet visa „tylioji“ bendruomenė patrauks į Lietuvos vakarus.
Bendrai nuotraukai scenoje susibūrę aktoriai, imituojamųjų dainų ir šokių atlikėjai buvo apipilti konfeti lietumi. Paskui visas 550 žmonių būrys iš pramogų komplekso salės patraukė į kiemą stebėti, kaip kyla spalvotų dūmų uždanga. Pirmoji šventės dalis baigėsi. Nuo tada prasidėjo laisvas laikas, kurį visi išnaudojo savaip.
Plačiai pasklidusius bendruomenės narius bet kada buvo galima susekti pagal spalvą. Mat pagal išankstinį susitarimą visi centrai pasidabino skirtingomis spalvomis: Vilnius pasirinko raudoną, Kaunas – žalią, Saulės miestas, suprantama, geltoną, o Panevėžys – baltą. Klaipėdiečiai, kaip taikliai įvardijo šaunusis renginio vedėjas Donatas Kolosovas, apsigaubė dangaus ir jūros spalva. Dalyviai mėgavosi kiekviena renginio akimirka, skanavo rėmėjų parūpinto kmynų gėrimo, o šeimininkai neįkyriai kurstė bendrystės ugnį.
Straipsnio autorius: Remigijus Samuilevičius
