E. Vegys 10 metų dirbo kunigu, kol supratęs, kad kunigystė jo visai nežavi, nutarė pasitraukti į seniai jį dominusią sritį – meną. Jis sako, kad suprato esantis ne ten, kur turi būti.
„Paprasčiausias atsakymas, kodėl sugalvojau pakeisti kunigystę, yra kaip su Pūkuotuku ir Knysliuku. Sakydavo: „nebedžiugina“.
Tai kaip ten nebedžiugino tas balionėlis, taip ir manęs nebedžiugino kunigystė. Supratau, kad sėdžiu nebe savo rogėse, gyvenimas visas priešaky ir reikia bandyti kažką keisti. Nes būti tam tikroje situacijoje ir negerai jaustis reiškia kad ne tik pats tu negerai jausies, bet ir aplinkiniai vargu ar jaučia didelį malonumą su tavimi būnant“, – sako vyras.
Menas jau seniai buvo mintyse
E. Vegys neslepia, kad, prieš stodamas į kunigų seminariją, svajojo stoti į Dailės akademiją, tačiau taip susiklostė aplinkybės, kad mokytis pradėjo kunigystės.
Studijų bei darbo parapijose metais prie drobės kurį laiką išvis buvo sunku prisėsti, pirmiausia, reikėjo atlikti kunigo pareigas, vyras tik po to galėjo skirti laiko tapybai.
„Bet man tik norėjosi visąlaik, kad jei jau pasineri, tai ir pasinerk, ne taip, kad tik taip pribėgt truputį prie tos tapybos. Vis vien seminarijoje buvo tam tikra dienotvarkė, ir jei prisėsdavau prie meno, tai tik pusvalandžiui, valandai. Man tai nepatiko, norėjosi, kad viskas kitaip vyktų ir dėl to tie menai buvo labai į šoną padėti.“
Keliaudamas iš vienos parapijos į kitą, Vilniuje, paskui – Druskininkuose E. Vegys nerado pastovumo, kurio norėjo užsiimdamas menu.
„Ten nesusikoncentruodavau ties viena vieta, o man norėjosi savo dirbtuvių, kur ateini į vieną aplinką, kuri persismelkia viena nuotaika ir kurioje tau gera būti. Vis vien būnant kunigu pirminė pareiga ir buvo kunigystė, o tik po to jau kiti darbai.“
Bažnyčia vis dar persmelkta stipriais stereotipais
Buvęs kunigas užsimena, kad visuomenė dar stipriai stereotipizuoja bažnyčią bei visą kunigų bendruomenę. Anot jo, dar vis gaji nuomonė, kad kunigas negali turėti kitų veiklų, išskyrus kunigystę. Anot jo, patys kunigai savo veikla kuria savo ir pačios bažnyčios įvaizdį.
„Šiais laikais jau niekam nenuostabu, kad kunigai eina į sporto klubus, važiuoja į užsienį. Na, aišku, būtų keista pamatyti kunigą kokiame naktiniame klube, bet čia jau paties kunigo sąžinės reikalas spręsti, kokį įvaizdį jis kuria. Ne tik savo, bet ir bažnyčios.
Pas mus dar tas įvaizdis bažnyčios yra toks gan stereotipinis – kad ji yra šventa ir neliečiama, bet taip toli gražu nėra. Galbūt pati Bažnyčia yra šventa, bet ją sudaro toli gražu ne šventi žmonės“, – pastebi E. Vegys.
Jis teigia, kad tam tikrose vietose pamatyti kunigą žmonėms dar vis yra keista. „Dėl tam tikrų nuostatų ir nusistovėjusių stereotipų žmonėms yra sunku ir keista pamatyti kunigą autoservise kur nors remontuojant automobilį.“
Kiekvieno suvokimas apie tikėjimą – skirtingas
Vyras sako, kad kunigystę palikus už nugaros pasikeitė ir požiūris į tikėjimą iš esmės. Jo manymu, religija įspraudžia į tam tikrus rėmus, kurie nurodo, kuo ir kaip tikėti. Visai kitaip tikėjimas duoda šiek tiek laisvės, nes tų rėmų nėra.
Vaikystėje augęs religingoje aplinkoje jis išmoko būti religingas, tačiau dabar sako, kad jo mąstymas pasikeitė.
„Aš esu religingas, bet esu šiek tiek už tų rėmų, nes religiją aš matau šiek tiek kitaip. Man kai kurie dalykai, kuriems prieštarauja religija nedisonuoja, man ir tas pats Jėzaus mokymas ir kitos religijos susieina ir turi bendrus sąlyčio taškus.
Aš manau, kad įvairių konfesijų žmonėms reikia palaikyti dialogą ir bendrauti. Čia yra tikras religingumas ir tikras tikėjimas“, – mąsto jis.
Dėl tokių rėmų religija dažnai nemato įvairių tiek tiesos, tiek tikėjimo pusių.
„Kiekvienas iš mūsų turime savo žvilgsnį į tiesą, nes tiesa bet kokiu atveju yra viena, tik mes ją skirtingai matome. Vienas mato vieną, kitas kitą pusę, dar kitas trečią pusę. Mes tik kažkodėl nesugebame susėsti ir pakalbėti, kad pamatytume tą tiesą iš visų pusių.
Tas pats ir su religija. Aš irgi laikausi tos pačios nuomonės, kad Dievas yra vienas, taip kaip ir skelbia katalikų mokslas, bet tų Dievo vardų, apibūdinimų yra begalės. Bet tai, kad aš suvokiu Dievą vienaip, o kitas suvokia kitaip nereiškia, kad kažkuris iš mūsų jį suvokia klaidingai. Jis tiesiog jį suvokia kitaip.“
Vyras tiki, kad žmonėms pradėjus daugiau su kitais dalintis, kaip mato tiek pasaulį, tiek religiją, atversime vienas kitam akis ir gebėsime plačiau suvokti vieni kitus.
„Jei mes dalinsimės vienas su kitu, kaip matome Dievą ir tikėjimą, tai mes turėsime platesnį tikėjimo suvokimą. Didžiausias noras ir yra, kad kiti žmonės, tai ką jie išpažįsta, nepretenduotų, kad tai yra absoliuti tiesa.“
