@Virginija Kad jūs tiek laiko kapelį lankote nėra lengviau nei jums, nei mirusiam. Jis iškeliavo ir jam jau lengva, jis jau užbaigė savo misiją žemėje ir jeigu nors kiek mylite jį tai padarykite jį laimingą, paleiskite jį keliauti jam paskirtu keliu. Pagalvokite, kad jis mato jus verkiančią ir jam labai labai sunku. Paleiskite, palinkėkite jam laimingai keliauti kitame pasaulyje ir jums pačiai pasidarys lengva, nes tas pergyvenimas, tas sunkumas sugryžta iš mirusiojo, o jeigu jam linkėsi visko kas jam ten gali būti geriausia, jums sugryš visa tai tokia pat ramybe, kokią jis gaus iš jūsų. Kalbėkit su juo kai būnat namuose viena, kalbėkit linksmai, kad jis matytų kad jūs linksma, kad jaustų jūsų maldas už jį, o jeigu jis negaus jūsų maldų jam bus labai sunku ir visa tai jausite ir jūs, jums bus taip pat sunku. Tai mano mamos patirtis kai palaidojo 30 metų dukrą, mano sesę ir liko du vaikai našlaičiai, tėvas buvo palikęs šeimą, tad mano šeima ir mama, užauginome, išmokinome juos, jie laimingi. O mama kol verkė tol sunkumas nepraėjo, bet kunigas pasakė, kad jis nori tave matyt linksmą, jo verkt nereikia, tu gaili savęs, o jo ne, kam tu jį skaudini, sako tu būk mintimis su juo linksma, džiaukis, kad už jį gali melstis, ir kas taip nuoširdžiai už
jį melsis.

@Virginija Keturi metai dar labai mažas laiko tarpas, aš apie 15 metų kasdien galvojau apie išėjusį be laiko tėvelį, susitaikymas ateina taip pat lėtai,kaip lėtai eina laikas, jis neišvengiamai ateina, ir tas guodžia, o laikui bėgant taip pat prisideda mintys ir apie savo paties pabaigą, nė vienas neamžinas. Ištisai liūdnai galvot negali, eini į darbą, bendrauji su žmonėm, namuose su namiškiais, rūpiniesi ne tik mirusiųjų kapais,bet ir gyvaisiais, ir tas rūpinimasis gyvaisiais atitraukia nuo sunkių minčių, per rūpinimasi kitais mes užmirštam save,visus savo skausmus, ir dargi įprasminam savo būtį.