„Mes esame tuščio kapo religija ir krikščionybė būtent gimsta iš Velykų įvykio, iš tuščio kapo“, – sako kunigas R. Doveika.
Pasak jo, visa krikščioniškoji kultūra, liturgija ir mokymas yra nukreipti į gyvenimo šventimą bei atsakingą pasirengimą mirčiai.
„Kai žmogus numiršta, krikščioniška bendruomenė susirenka žengdama į gedėjimo laiką, kuris nėra vien tiktai tamsūs drabužiai ar sąstingis, bet gedėjimas, kuris mums, tikintiesiems, yra būtent susitelkimas į užtarimo maldą, į kūno palaidojimo apeigas, kapo sutvarkymą ir maldų santykio tęstinumą su tuo žmogumi“, – priduria jis.
Mirčiai reikia tinkamai pasiruošti
Kunigas R. Doveika akcentuoja, kad mirtis yra neatsiejama gyvenimo dalis, o santykis su ja turi būti grindžiamas pagarba ir tikėjimu.
„Mūsų santykis yra toks, kad krikščioniškoji kultūra, liturgija ir mokymas nukreipti į gyvenimo šventimą. Tai yra apie atsakingą pasirengimą mirčiai, apie viso gyvenimo sukauptų gerų darbų lobyną, kuris tampa pereinantis į žmogaus mirties slenkstį“, – aiškina jis.
R. Doveika taip pat primena, kad gedėjimas nėra tik formalumas ar ritualas – tai maldos aktas.
„Jeigu žmogui reikalingas apsivalymas po mirties, ką mes, krikščionys, išpažįstame skaistyklos patirtį, mes meldžiamės, kad mūsų artimieji būtų apsaugoti tikrai užtarimo maldoj, nuo pragaro, to atsiskyrimo nuo Dievo, visiško vienišumo“, – pabrėžė kunigas.
Elgesio kapinėse svarba
Kunigas R. Doveika aptaria ir kapinių vaidmenį krikščioniškoje tradicijoje. Jis pabrėžia, kad bažnyčia jau seniai perėmė pagonių kapinių tradicijas ir įtraukė jas į bendruomeninį gyvenimą.
„Krikščionybė susigrąžino kapines iš pagoniškos kultūros, kur buvo už miestų nekropoliai, ir per kankinių patirtį jas perkėlė atgal į savo gyvenimiškąją aplinką. Jie [mirusieji] yra mūsų dalis“, – pasakoja kunigas.
Kunigas pasisako prieš supaprastintą ir supasaulietintą požiūrį į kapaviečių tvarkymą.
„Kapavietė nėra šiukšlių konteineris ar šiukšlynas. Kai tik gėlės nuvysta, reikia iš karto tvarkyti kapą“, – teigia jis, pabrėždamas, kad kapo tvarkymas yra ir tikėjimo, ir atsakomybės dalis.
Pasak R. Doveikos, kapinės simbolizuoja viltį ir prisikėlimą, todėl jose įprasminami ne tik mirusieji, bet ir gyvųjų tikėjimas.
„Mirusieji nėra nei svetimi, nei pabaisos, kuriuos reikia išvaryti į Helovyno naktį, nei kažkokie tai daiktai, kurie kaip balastas, nereikalingas, trukdantis toliau gyventi. Jie yra mūsų dalis, mūsų bendruomenė“, – akcentavo dvasininkas.
Viltis ir prisikėlimas
Katalikų tikėjimo centre esantis prisikėlimo pažadas suteikia kitokią perspektyvą gedėjimui ir mirties supratimui. „Viskas yra sutelkta į vilties liudijimą, kalbantį remiantis Kristaus pažadu, prisikėlimu iš numirusiųjų ir amžinuoju gyvenimu“, – sakė R. Doveika.
Pasak jo, gedėjimo kultūra neatsiejama nuo užtarimo maldos, kuri tęsiasi net po laidojimo apeigų.
Kunigo R. Doveikos mintys atskleidžia, kaip svarbu išlaikyti ryšį su mirusiaisiais ne tik per apeigas, bet ir kasdieniame gyvenime.
„Mūsų malda už mirusiuosius išreiškia tikėjimą šventųjų bendravimu, gyvenimu po mirties ir prisikėlimu“, – sakė jis.
Kunigo R. Doveikos žodžiai primena, kad mirtis yra ne baigtis, o kelionės dalis, kuriai reikia ruoštis atsakingai ir su tikėjimu.
Bažnyčios mokymas pabrėžia, kad mirtis nėra tik biologinis procesas – tai žmogaus gyvenimo tikslų ir gerų darbų tęsinys amžinybėje. Gedėjimas, kapinių priežiūra ir pagarba mirusiesiems – tai būdai, kuriais krikščionys liudija savo tikėjimą ir viltį.
„Krikščioniškas mokymas kviečia gerbti žmogaus kūną ir jo atminimą, nes gyvenimas po mirties tęsiasi. Tai mūsų atsakomybė ir tikėjimo esmė“, – reziumavo kunigas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
jį melsis.
