Kuo gali būti patrauklus mažytis miestelis keliolika kilometrų nuo Molėtų, kurį ramiausiai pravažiuotum nė nepastebėjęs, jei nei baltų jo bažnyčios bokštų smailės? Alanta – puikus pavyzdys, kaip iš senos gyvenvietės, teturinčios bažnyčią, seną dvarą ir mokyklą, gali rastis gyvas, pulsuojantis kultūros židinys. Kas šį užkūrė? Ogi vietos entuziastai, paprasti žmonės. Be jokių sprendimų ar direktyvų „iš viršaus“, be milijoninių investicijų: juos žadino ir akino veikti išsaugota šio krašto genius loci – vietos dvasia.
Vietos dvasios darbai
Būtent taip buvo pavadinta šį rugsėjį Alantoje vykusi konferencija, skirta Europos paveldo dienai ir sykiu Petro Tarasenkos (1892–1962 m.), čia gimusio žymaus archeologo ir rašytojo, 120 metų jubiliejui paminėti. Mokslinė konferencija poetišku pavadinimu „Atveriant užburtų lobių paslaptis“ buvo neįprasta tuo, kad vyko „gyvai“, jos dalyviams lankant įstabias šio krašto vietas. Tačiau tuo nenuilstančios genius loci veikla nesibaigė: į Alantą iš Anykščių persikėlė ir „Santaros-Šviesos“ suvažiavimas, kasmet sutraukiantis čia visą lietuvių išeivijos elitą bei didžiulį būrį dalyvių ir svečių. Alantos technologijų ir verslo mokykla, jau antrąkart svetingai įsileidžianti šį renginį, vos sutalpina visus, trokštančius pasisemti šviesos ir santaros. Vieta tam itin tinkama: šalia – peizažinis parkas (jį įkūrė ir puoselėjo buvęs mokyklos direktorius, vaizdinga upė Virinta, restauruoti dvaro rūmai. Dabar čia – muziejus, bet apsiriksite manydami rasią čia tylias sales su apdulkėjusiais eksponatais: šis muziejus – gyvas ne tik todėl, kad viršutiniame jo aukšte įsikūrusi biblioteka, vasaromis renginiai jo patalpose veja vienas kitą: kūrybinės stovyklos, dailės parodos seminarai. Štai čia lankantis „Valstiečių laikraščio“ žurnalistams vyko... siuvinėtojų „suvažiavimas“, kurį vainikavo unikalių siuvinių paroda.
Ponas Tadeušas grįžta
Vietos entuziastai nestinga ir sveiko humoro, kuris – puikus priešnuodis prieš sentimentalų provincialumą. Vasaros sezonas čia iškilmingai atidaromas teatralizuotu mini spektakliu „Ponas atvažiuoja“, o rudenį jis uždaromas vaidinimu „Ponas išvažiuoja“: ponas Tadeušas Pac-Pomarneckis manieringai atsisveikina su publika ir yra išlydimas žiemoti į šiltesnius svečius kraštus. Muziejaus vedėja Rasa Leonavičiūtė patikino, kad pono vaidmenį genialiai atlieka aktorius Remigijus Vilkaitis, o jam talkina visas būrys vietos savanorių, persirengę ponais ir poniomis. Publika, beje, labai neprasta: čia galima pamatyti Alantos verslo mokyklos direktorių Vladą Pusvaškį, Molėtų merą Stasį Žvinį, Kultūros paveldo departamento direktorę Dianą Varnaitę, kitų žymių sostinės kultūros veikėjų, kuriems garbė būti pakviestiems į Alantą. Ir, žinoma, neapseinama be Viktorijos Kazlienės, Molėtų krašto muziejaus direktorės: ši moteris laiko visu keturis Molėtų krašto kultūrinio paveldo kampus.
Alantos istorija graži kaip jos pavadinimas. 1436 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis padovanojo Alantą Kristijonui Astikui, kunigaikščio Traidenio vaikaičiui, už ištikimybę kovose su Švitrigaila. 1581 m. vengrų kilmės Steponas Batoras miestelį perleido vengrų kariuomenės Lietuvoje vadui Gasparui Bekešui (tam pačiam, kurio vardu pavadintas kalnas stūkso Vilniuje). Tai tarsi vengriškasis Alantos laikotarpis, nors vietos gyventojai vengriškai kalbėti nepradėjo. Kai 1598 m. miestelis atiteko žymiajai Radvilų giminei, šie reformacijos skleidėjai XVI a. pradžioje statytą katalikų bažnyčią pavertė reformatų maldos namais. 1828 m. Alantą nupirko kunigaikštis Tadeušas Pac-Pomarnackis, didikų Pacų atžala, valdęs ją iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Jis ėmėsi naujų dvaro rūmų statybų. Marmurą rūmų kolonoms plukdė net iš Suomijos ir į vietą gabeno jaučių kinkiniais. Deja, šie rūmai neišliko, Alanta ne kartą buvo nuniokota ir sugriauta Pirmojo bei Antrojo pasaulinio karo metais. Ir Sendvariu vadinamos senosios dvarvietės, kur stovėję Astikų ir Radvilų laikų dvaro rūmai, neliko nė akmens ant akmens, žmonės kalba kad būtent ten esą užkasti senovės lobiai.
Užburtieji lobiai
Tie lobiai nuo vaikystės kaitino ir archeologo P.Tarasenkos, gimusio Karališkių kaime (pavadinimas kalba pats už save!), vaizduotę. Smalsų Petriuką traukė ir žilus pagonybės laikus menantys gamtos paminklai: Alkos gojus, žaliuojantis Virintos upės vingyje, kur senovėje buvusi šventoji giria su alkaviete, gojaus tankmėje glūdintis Valiulio akmuo su iškaltais mitologiniais ženklais. Peklos pelkė su kūlgrinda, Verpeto kalnas, aukščiausias apylinkėse, nuo kurio atsiveria širdį gniaužiantys Aukštaitijos vaizdai. Visa tai rašytojas aprašė knygoje „Užburtieji lobiai“.
Alantos parke yra įstabių vietelių. Štai perėjęs upeliuką dailiu tilteliu ar ūksminga sena alėja, pasibaigiančia samanotu paminkliniu akmeniu, gali pajusti tą neblėstančią genius loci ... ar tik ne dėl jos norisi dar kartą aplankyti Alantą? Belieka palaukti pono Tadeušo Pac-Pomarneckio grįžtant, o jis tikrai grįš.
R. Klišytė
