Primename, kad ralio pradžia B. Vanagui buvo gera, tačiau jis privalėjo iš lenktynių pasitraukti dėl automobilio apgadinimo, kurį patyrė maratoninio greičio ruožo metu.
Po šio ruožo sportininkas teigė, kad žala yra per didelę, kad ekipažas galėtų saugiai tęsti lenktynes ir iš jų pasitraukė.
„Kai grįžti namo nuotaika visada būna labai gera. Ar mes padarėme darbą iki galo? Ne, mes darbo nepadarėme. Aš kiekvieną kartą išvažiuodamas žinau, kad mes galime nepadaryti darbo ir kad tokia tikimybė egzistuoja. Šiais metais būtent taip ir atsitiko.
Jeigu bendrai žiūrint, man yra apmaudu, nes viskas tikrai ėjo pagal planą. Mūsų sudėliota taktika gerai veikė, o išvažiuodami į maratoninį greičio ruožą mes jau buvome 12-oje vietoje, kas yra labai aukštas ir geras rodiklis. Ta persvara buvo tikrai trapi, kova buvo nemaža, tačiau vėliau laukė stovėjimas dykumoje daugiau nei valandą laiko, bendravimas su vietiniais ir bandymas užlopyti tuos pramuštus ratus.
Bandėme įdiegti naujas technologijas, ėmėmės visko ką tik galėjome padaryti. Netgi po tos valandos būtume galėję visai padoriai tęsti, tačiau pasitaiko kažkokia klaida ir štai aš čia“, – sugrįžęs į Lietuvą sakė B. Vanagas.
Ne tokios pabaigos ko gero tikėjotės?
Visada žmogus planuoja geriausią versiją. Bet man tai nesukėlė nuostabos, kad taip atsitiko. Mes kai kalbame su partneriais visada pasakome visus tikslus, planus, ką mes galime padaryti, bet mes kartu ir įspėjame, kad visada gali būti taip, kad tu negrįši. Arba grįši anksčiau, kaip pavyzdžiui aš šiais metais.
Tai buvo mano tryliktas Dakaras ir nenoriu sakyti, kad skaičius 13 yra kažkuo blogas, nes man atrodo, kad skaičiai nėra kalti nei kiek. Iš trylikos ralių 9 yra finišuoti, tai man atrodo, kad mūsų finišavimo rodiklis yra aukštas ir geras. Bet šį kartą norėtųsi kalbėti šiek tiek kitokiomis aplinkybėmis, parodant kokį medalį. Bet dar bus.
Ar bus 14-tas Dakaras?
Taip. Aš turiu įsipareigojimus dar bent dviem Dakarams. Bet turint mintį, kad praėjusių metų Dakaro nugalėtojui yra 62 metai, tai jis mane lenkia kokia 15 metų. Taigi, aš dar turiu ką veikti.
Gal organizatoriai jums sunkesnę trasą parinko?
Organizatorius turėčiau pagirti. Kaip dalyvis neturėčiau taip sakyti, bet aš visą laiką žiūriu iš psichologinės pusės. Ir organizatoriai padarė tikrai labai įdomų Dakarą, jie tikrai padarė tokių specialių pelėkautų, kur dalyviams buvo parengta tokių nemalonių epizodų. Pirma Dakaro pusė tikrai buvo įspūdinga, tačiau kiekvienas Dakaras yra kitoks.
Mačiau nemažai dalyvių, kurie piktinosi ir klausė ar mes esame cirko artistai. Tačiau taip, mes esame artistai ir turime žaisti tomis taisyklėmis, kurias mums duoda. Taigi turėčiau pagirti organizatorius, mums tikrai nebuvo lengva. Na ir tie mano prakirsti ratai, daugiau negu jų turėjau irgi turbūt ačiū organizatoriams.
Kaip tas akmuo atsirado, kad jo nepamatėte?
Kai mes su šturmanu kalbėjomės su Vladu ir pasakėme akmuo, tai mūsų greičio ruožas buvo 430 kilometrų. Jis iš karto pasakė: „Žinau kuris“. Jis tikrai buvo toks specialus. Jeigu vairuotojas važiuoja 400 kilometrų, pavyzdžiui, į Palangą ir vėliau link Šiaulių, kaip jūs manote, ar atsimenate akmenį kažkurį. Jis buvo toks specialus ir mes buvome nelaimėliai, kurie į jį pataikėme.
Tai buvo turbūt vienintelis akmuo 5 kilometrų spinduliu, bet dulkės ir didelis greitis bei kiti dalykai ir nesimatė. Aš anksčiau esu sakęs, kad nesėkmė yra neegzistuojantis faktorius, nes arba pasiruoši, arba ne. Tačiau Dakare yra truputį to, kur reikia fortūnos.
Kaip santykiai su Roku? Visi matėme nesutarimus.
Aš kai paskaitau antraštes, pradedu bijoti pats savęs. Iš esmės antraštės ir gyvenimas yra skirtingi dalykai. Mes galime išpūsti burbulą ir daug įvairiausių dalykų. Rokas yra jaunas žmogus ir kalbėdamas ne visada žino, kad jo žodžiai gali būti panaudoti ir prieš jį patį. Aš jau kalbėdamas stengiuosi atsargiau rinkti žodžius ir vis tiek papuolu į įvairiausias situacijas.
Nieko ten blogo nebuvo, bet pamačius antraštes man net juokinga. O ir pats Rokas vėliau suprato, kad prikalbėjo gal net ne visai kaip buvo. Tačiau čia visiems pamokos, viskas gerai, visi mokomės.
Ar jis jūsų atsiprašė?
Aš nemanau, kad jis turėjo manęs atsiprašyti. Aš už Roką esu turbūt dvigubai vyresnis ir pas mane tiesiog daugiau įvairių situacijų yra buvę. Manęs jis neįžeidė ir nereikėjo nieko atsiprašyti.
Ką veiksite dabar, poilsis?
Pailsėsime kai šešios lentos suks mus, man atrodo, kad tada, – sakė B. Vanagas. – Man asmeniškai Dakaro ralis yra misija, galimybė bendrauti su žmonėmis, skleisti savo idėją ir tame tarpe tai yra dar sportas.
Anksčiau laiko Dakarą užbaigęs lenktynininkas taip pat turėjo palinkėjimą visiems, jame dar dalyvaujantiems lietuviams.
„Palinkėsiu būti išmintingesniems arba stipriai išmintingesniems nei aš. Čia visos Lietuvos reikalas, nesvarbu, kad privatus finansavimas tai yra“, – sakė sportininkas.
Daugiau Dakaro naujienų galite surasti specialiame Dakaro polapyje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
