Apie tai, su kokiais iššūkiais susiduria „Šeimos slėnio“ vadovė Renata, papasakojo naujienų portalo tv3.lt straipsnių ciklui „Iš arti“, kuriame kiekvieną šeštadienį kviečiame susipažinti su skirtingų institucijų vadovais bei jų darbo užkulisiais.
„Šeimos slėnyje“ šiuo metu gyvena 21 smalsus ir meilės ištroškęs vaikas. Lankantis vaikų grupėse prie mūsų pribėgdavo įvairaus amžiaus vaikai. Vieni nedrąsiai nusišypsoję pasisveikindavo ir paspausdavo ranką, o kiti nieko nebijodami tiesė savo mažas rankeles norėdami apsikabinti ar apžiūrėti vieną iš žurnalistų darbo priemonių – fotoaparatą.
„Su vaikais yra užsimezgęs labai tamprus ir glaudus ryšys. Gyvename kaip šeima: vaikai žino darbuotojų vardus, kur galima rasti vieną ar kitą darbuotoją, paprašyti saldainių ir kitų skanėstų ar paskambinti jam telefonu, todėl keista, kad to neprašė Jūsų“, – juokiasi ji.
Iššūkis dvidešimtmetei
„Šeimos slėnyje“ R. Rimdžiuvienė dirba nuo studijų laikų, tad jai pažįstamas kiekvienas įstaigos kampelis. Pasiteiravus, kodėl vadovė nusprendė savo gyvenimą susisieti su socialinio pobūdžio sritimi, ji atsakė, kad tikriausiai tam nemažai turėjo įtakos šeimos aplinka, tėvų pavyzdys, diegiamos vertybės.
„Mama būdama gydytoja, nepaisant darbo valandų, nuolat skubėdavo padėti visiems besikreipiantiems ar prašantiems pagalbos. Nuo mažens tėvai mokė, kad reikia užjausti ir pasirūpinti silpnesniu. Todėl socialinio pobūdžio mokslai suteikė galimybę kurti pridėtinę vertę turinčius dalykus, tobulėti asmeniškai.
Socialinis darbas pasirodė artimas širdžiai, suteikiantis galimybę padėti žmonėms ir juos atjausti. Šiandien džiaugiuosi dirbdama mėgstama darbą. Matyt ne veltui likimas atvedė į tuometinius Kūdikių namus, kur susipažinau su direktore Petronėle Valatkevičiene, ji mane daug ko išmokė. Savo darbą pradėjau vaikų grupėje", – pasakoja ji.
Moteris atvira – esant dvidešimties, dirbti tokioje srityje buvo labai didelis iššūkis. Šiuo metu vaikų grupės yra nedidelės, jose būna iki 6 vaikų, o tuomet grupes sudarydavo mažiausiai 12 vaikų, kuriose augdavo ir sveiki, ir įvairias negalias turintys vaikai.
„Tai buvo pirmas mano artimesnis susipažinimas su negalią turinčiais vaikais, supratimas ką reiškia tėvų palikti vaikai. Vėliau šioje įstaigoje pradėjau dirbti administracinio pobūdžio darbą", – prideda ji.
Sunku matyti paliktus vaikus
Renata dalinosi prisiminimais, kai jai teko vaikų grupėse budėti naktimis. Tuomet ji su nerimu klausydavosi, kaip miega vaikai, o kiekvienas kvėpavimo ritmą išmušdavęs trūkčiojimas priversdavo sunerimti.
Gimus dukrai, pasidarė dar sunkiau dirbti tokį darbą – dar labiau skaudėjo širdį matyti be tėvų augančius vaikus, suvokti, kad jie auga nepatirdami motiniškos meilės ir šilumos.
„Ramybę rasti padėjo mintys, kad gali padaryti viską, kas nuo tavęs priklauso, siekiant pagerinti šių vaikučių gyvenimą. Sunku matyti, kai mažas vaikas yra paliktas mamos arba auga ne šeimoje. Kokią aplinką mes bekurtume, šeimos ir namų aplinkos jiems tai niekada neatstos. Kokie mes bebūtume jiems atsidavę, niekada neatstosime mamos ar tėčio, sesers ar brolio.
Teko daug dirbti įvaikinimo, globos srityje, todėl susidūriau su situacijomis, kai yra sprendžiamas biologinių tėvų likimas. Yra buvę atvejų, kai biologinės mamos, susitvarkiusios savo gyvenimus, susigrąžina savo vaikus. Tokie atvejai ypač džiugina, bet jų per mano darbo metus buvo labai mažai“, – pasakoja Renata.
Įvaikinimas paveikia visus
Nesusiklosčius palankioms aplinkybėms ir vaikui negrįžus į biologinę šeimą, jis gali būti įvaikinamas. Tokių istorijų išgyveno ne vieną. R. Rimdžiuvienė atskleidžia, kad įvaikinus vaiką, apima dvejopas jausmas.
„Džiugu, kad jis keliauja į šeimą, tačiau ir šiek tiek liūdna, nes tenka su juo atsisveikinti. Vaiko įvaikinimas paliečia tiek personalą, tiek kitus grupės vaikus. Kiekvienas vaikas labai laukia savo mamos ir tėčio, todėl liūdi, kai grupės draugas išvažiuoja, o jis lieka.
Atėjus į grupę, dažnu atveju vaikas įsikimba tau į ranką ir klausia, kada jam atvesi mamą ir tėtį. Tada apima bejėgiškumo jausmas, nes žinai, kad kai kurių, dėl jų sveikatos problemų, žmonės greičiausiai niekada nesutiks įsivaikinti“, – liūdna pasakoja ji.
R. Rimdžiuvienė priduria, kad neretai dirbant tokį darbą, darbuotojams natūraliai gimsta noras patiems įsivaikinti vaiką.
„Man labai įsiminė vienos švedų šeimos mintis: „Mes jį mylime tokį, koks jis yra. Mums nereikia, kad jis būtų profesorius. Jis galbūt bus tiesiog geras specialistas jam įdomioje profesinėje srityje“, – prisiminimais dalinasi ji.
„Norisi pasidžiaugti, kad su kai kuriomis, vaikus įsivaikinusiomis šeimomis, gyvenančiomis tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse, palaikome ryšius iki šiol, gauname laiškų, nuotraukų su pasakojimais kaip jiems sekasi, šeimos aplanko mus. Tai mus labai džiugina ir suteikia prasmę.
Jaučiame grįžtamąjį ryšį. Jau užaugusi vaikų karta, kuriems šiuo metu 18 ir daugiau metų. Labai smagu žinoti, kai lėliukai, kuriuos auginome, puoselėjome, mylėjome ir išleidome į šeimas jau yra pilnamečiai, sukūrę savo gyvenimus, turintys tikslus ir siekius“, – džiaugiasi vadovė.
Šiuo metu „Šeimos slėnyje“ be tėvų globos likusių vaikų gyvena mažiau nei anksčiau. Prasidėjus socialinių paslaugų srities reformai, vaikai, netekę tėvų globos, apgyvendinami ne institucijose, o globėjų šeimose.
„Šeimos slėnyje“ gyvena tik tie, negalią turintys vaikai, kurių niekas nesutinka globoti šeimose. Dažniausiai jie turi įvairius sutrikimus: alkoholinį vaisiaus sindromą, autizmo spektro sutrikimus, protinį atsilikimą, fizinę negalią ar kitus sutrikimus.
Pirmasis gyvybės langelis
Šių metų lapkričio pabaigoje bus 10 metų, kai Lietuvoje buvo įrengtas pirmasis gyvybės langelis. Jis buvo įrengtas kūdikių namuose, tuometinei vadovei P. Valatkevičienei vykdant akciją: „Mamos, nežudykite vaikų“.
Nepraėjus mėnesiui po gyvybės langelio įrengimo, pirmą kartą suveikė sirena, pranešanti, kad langelyje paliktas vaikas. Pirmomis gruodžio savaitėmis buvo palikta pirmoji mergytė. Tai buvo visiems didelis įvykis ir stresas. Tokiu būdu per 10 metų buvo išsaugotos 28 vaikų gyvybės.
Padėjo auginti savo vaikus
Įgyta patirtis, dirbant šiame darbe Renatai padėjo auginti savo vaikus, davė daug supratimo ir žinių apie vaikų ligas, vystymosi raidą, bendravimo ypatumus.
Moteris juokauja, kad ji išmoko ramiau reaguoti į slogą ar kitą vaiko negalavimą ir atskirti, kada jau reikia kreiptis į specialistus, o kada užtenka gydymo namuose.
Vaikai, penkiolikmetė Viktorija ir dvylikametis Karolis, augdami nuolat domėjosi mamos darbu ir iki šiol mėgsta lankyti „Šeimos slėnio“ vaikus. Jie atsivesdavo ir savo klasės draugus, rengdavo vaikams pasirodymus, todėl augo suprasdami, kas yra negalia, sutrikimai, tėvų palikti vaikai, kaip juos priimti ir bendrauti.
Motyvaciją dirbti ir nenuleisti rankų suteikia kolektyvas bei jo palaikymas.
„Šie trys metai, užimant vadovo pareigas, buvo sunkūs tiek man, tiek visam kolektyvui. Prasidėjo institucijų pertvarka, keitėsi nuo seno įprastas paslaugų spektras, turėjome sukurti naujas paslaugas, pakeisti supratimą ir išsiugdyti naują, inovatyvų požiūrį.
Tai buvo ganėtinai sunkus laikotarpis mums visiems, todėl džiaugiuosi visais darbuotojais, kurie nori dirbti, keistis, tobulėti ir savo indėliu prisidėti prie gerovės kūrimo, pagalbos teikimo, įvairių problemų turintiems vaikams ir šeimoms, nes kiekvienas darbuotojas yra įstaigos rezultatų dalis. Ačiū jiems!
Šios pareigos nėra lengvas pasivaikščiojimas, reikia daug ko mokytis, daug ką patirti. Įstaigos planai didėja, kartu daugėja ir darbų, naujų patirčių, sunkumų ir iššūkių.“ – sako R. Rimdžiuvienė.
