Ši problema, pasak psichologo, psichoterapeuto Gedimino Navaičio, opi ir tokių smurto apraiškų matysime tol, kol iš esmės nepakeisime ugdymo sistemos.
Ekspertas beda pirštu į ugdymo prioritetus, kuriuos būtina keisti, tačiau pokyčių dar trūksta.
„Kiekviena ugdymo sistema siekia išugdyti tam tikrą asmenybę su tam tikrais bruožais, savybėmis. Todėl labai verta užduoti klausimą, kokią asmenybę siekia išugdyti dabartinė Lietuvos ugdymo sistema“, – pastebi G. Navaitis.
Konkurencijos išraiška – smurtas
Jis pasakoja, kad formuojant ugdymo sistemą, daugiau ginčų kilo dėl svarbių, tačiau antraplanių dalykų – krepšelių, mokyklos atstumo nuo mokinio gyvenamosios vietos.
„Tačiau pagrindinis klausimas – kokia asmenybė ugdoma. Neturėtų kilti ginčų, kad sistema atitinka visuomenę ir jos tikslus. Neišvengiamai prieiname prie klausimo, į ką dabar orientuota mūsų visuomenė.
Atsakymas visiems žinomas ir aiškus – ji orientuota į rinkos ekonomiką. Apie tokius dalykus, kaip post-industrinė ekonomika, laimės ekonomika kalbama labai mažai“, – teigė pašnekovas.
G. Navaitis pažymi, kad rinkos ekonomika – jau atgyvenęs ekonomikos modelis, tačiau pagal jį ir toliau konstruojama ugdymo sistema:
„Šios rinkos esmė – individualistinė konkurencija dėl išteklių ir padėties sistemoje. Kadangi vaikai dar tik įeina į tai, neišvengiamai yra ugdoma konkurencija ir agresija.“
Jis pabrėžia, kad vaikai dar nemoka konkuruodami apsimesti, kad nėra priešiški vienas kitam, jų konkurencija pasireiškia agresija, patyčiomis ir net smurtu prieš kitus bendraamžius ar panašaus amžiaus asmenis.
„Mes kalbame apie vieną segmentą – agresyvų konkuravimą. Ar ši savybė laikoma vertybe, ar ji ugdoma? Veikiausiai, kad taip. O tada matoma jos nepriimtinas išraiškas.
Problema tame, kad ši savybė daugeliui yra priimtina. Vaikai vėliau išmoks ją reikšti kitais būdais, tačiau ji yra ugdoma ir turime tai pripažinti“, – pažymi ekspertas.
Ugdome ne tas vertybes?
Nors visuomenė keičiasi, daugiau dėmesio skiria atsipalaidavimui, darbo ir poilsio balansui, asmenybės ugdymui, mokyklose to pritrūksta:
„Jeigu šiandien pažiūrėtume internete, rastume labai daug mokymų, skirtų psichologijai, jogai, relaksacijai, asmenybės ugdymui ir panašiai. Tačiau visa tai yra už formalaus ugdymo ribų.
Nei mokyklose, nei universitetuose analogiškų kursų nerasime. Tai parodo, kad visuomenė jau supranta pokyčių būtinumą ir jų siekia.
Tačiau ugdymo sistema yra konservatyvi ir inertiška, taip pat pernelyg orientuota į didžiųjų korporacijų tikslus, todėl turime problemas, apie kurias dabar kalbame.“
Ugdymo sistema, kaip pastebi psichologas, ugdo atgyvenusios ekonominės sistemos darbuotojus, kurie atitinka 19 amžiaus modelį.
„21 amžiaus žmogus turi sugebėti bendradarbiauti, nesityčioti vienas iš kito, nenaudoti prievartos santykiuose, jų santykiuose neturi būti agresijos, o yra tarpusavio palaikymas, kūrybiškumas. <...>
Tai tampa mūsų poreikiu, kad ugdymo sistema atitiktų 21 amžiaus realijas, o nebūtų 19 amžiaus sistema.
Jeigu ji atitiks 21 amžių, tada vaikas, kuris smurtauja prieš kitus vaikus, visų aplinkinių bus priimamas kaip keista atgyvena. Tuo tarpu šiandien jis dar ne vienoje grupėje priimamas kaip šaunuolis“, – pažymi pašnekovas.
Ir daugelyje šeimų, ir ugdymo įstaigų priimtinas posakis „jei muša – duok atgal“, taip skatinant agresijos ir smurto išraiškas:
„Tuo tarpu posakis „sugebėk draugauti“, „sugebėk palaikyti ryšius“ truputėlį neįprastas. Bet būtina atkreipti dėmesį, kad privačiose mokyklose, kitaip sakant, elito mokyklose, jis yra net labai įprastas.
Deja, privačios mokyklos apima 10 proc., kas kaip ir yra teisinga, nes vadinamoji aukštesnioji klasė apima apie 10 proc. Problema tame, kad valstybės perspektyvas turėtų nulemti vidurinioji klasė, o Lietuvoje ši grupė yra ganėtinai blogoje padėtyje.“
Trūksta orientacijos į laimingą žmogų
Daug dėmesio skiriama techniniams pokyčiams, tačiau nekalbama apie socialinius pokyčius, į kuriuos turėtų būti įtraukta ir ugdymo sistema, kad ugdytume ne agresyvius konkurentus, o bendradarbiauti mokančius tolerantiškus žmones.
„Kol nepasikeis bendras ugdymo tikslas, kol nebus aiškiai suformuluota, kad tikslas – laimingesnis žmogus, o ne sugebantis konkuruoti, tol minėtoji problema ir egzistuos. Ji gali pasireikšti stipriau, silpniau, bet ji negali išnykti“, – teigė G. Navaitis.
Paklaustas, ar vaiko agresyvumas ar smurtas gali parodyti problemas šeimoje ar ugdymo spragas, psichologas pažymi, kad šeima – visuomenės dalis, gyvenanti pagal jau minėtas normas.
Pokyčiai, pasak eksperto, galimi, tačiau juos stabdo keli esminiai dalykai. Pirmasis – orientyro nebuvimas. Tai reiškia, nėra aiškaus pagrindo, į ką turėtų būti orientuojama ugdymo sistema.
„Orientyras galėtų būti laimingesnis žmogus. Bet apie visos visuomenės laimingumą nekalbama ir jis net netiriamas“, – priduria psichologas.
Laimingumo indekso tyrimai ugdymo įstaigose, anot G. Navaičio, padėtų įvertinti situaciją ir kelti klausimus, kodėl vienose įstaigose jis didesnis, o kitose – perpus mažesnis:
„Turėtume kaip piliečiai užduoti klausimą, o kodėl nematuojama? Tada ateiname prie to, kad jeigu nėra orientacijos į laimingą žmogų, nėra ir matavimo.“
