Vienas iš daugiausiai mirčių per žmonijos istoriją nusinešusių žemės drebėjimų Lisabonai smogė 1755 m. per Visų šventųjų dieną. Griuvėsiuose skendėjo visas miestas. Kartu su juo užmarštin nugarmėjo ir garsusis Karmo vienuolynas, kurio bibliotekoje buvo sukaupta per 5000 knygų.
Šiandien apgriuvusios Karmo vienuolyno arkos stūkso pačiame perstatyto miesto centre. Jo misija: priminti portugalams blogiausią dieną Lisabonos istorijoje.
Kronikos užfiksavo, jog net 9 balus pagal Richterio skalę stiprumą siekęs žemės drebėjimas kilo ankstų šeštadienio rytą. Jis ne tik į gabalėlius sutrupino gražiosios Lisabonos pastatus, bet ir sukėlė penkias dienas trukusį gaisrą. Be to, jūroje kuriam laikui įsisiūbavo pakrantes niokojantis cunamis.
Tikslus didžiojo drebėjimo aukų skaičius nėra žinomas, tačiau manoma, kad jame žuvo mažiausiai 60 000 miestiečių.
Lisabonos tragedijos atgarsiai nuvilnijo po visą Europą. Tuo metu ji buvo vienas iš iškiliausių ir seniausiai gyvenamų žemyno miestų. Tikri Europos vartai į pasaulį.
Žemės drebėjimas pasiglemžė ne tik žmonių namus, bet ir karališkuosius rūmus, operą, katedrą, miesto biblioteką. Buvo sunaikinti žymių atradėjų žemėlapiai ir žurnalai, amžiams pradingo meno kūriniai. Įbauginti, žemės drebėjimą pergyvenę, žmonės savo ruožtu gyveno miesto paribiuose įrengtose palapinėse, įsivyravo plėšikavimas ir mirtis.
Iš miesto spruko ir karalius Jozefas I-asis su svita. Vėliau jį visą gyvenimą lydėjo uždarų patalpų baimė.
Didysis drebėjimas paliko žymę ir didžiųjų mąstytojų protuose bei sielose. Garsus filosofas Volteras jam skyrė net vieną iš savo poemų.
Vėliau gyvenimas Lisabonoje pradėjo tekėti sava vaga: pastatai buvo atkurti, šiukšlės – nušluotos. Portugalijos uostamiestis buvo perstatytas Pombalo stiliu, taip pavadintu energingojo šalies premjero Markizo de Pombalo garbei. Pasakojama, jog jis miestą atstatė, vadovaudamasis „laidok mirusiuosius ir maitink gyvus“ šūkiu.
Maža to, Baixa Pombalina rajone stovintys pastatai tapo pirmosiomis, seisminius smūgius pajėgiančiomis atlaikyti, konstrukcijomis.
Karmo vienuolynas, kuris mieste stovėjo jau nuo 1389-ųjų, bestogis buvo paliktas specialiai: siekiama, kad žmonės niekada nepamirštų tėvynainių kraujo pareikalavusios tragedijos.
Šiuo metu jis priklauso „Arqueológico do Carmo“ archeologiniam muziejui, kuris rūpinasi jo išlaikymu.
