Apolonija, dar visų meiliai vadinama Olyte, jau 26 m., nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo pradžios, savanoriauja minėtoje valgykloje. Už tai ir ne tik moteris šiais metais TV3 projekte „Lietuvos garbė“ tapo metų globėja.
„Savaime aišku, kad noriu padėti ir dar dirbti. Būtinai reikia dar dirbti. Mano amžiuje žmonės jau ilsisi, o aš visai nesvajoju apie poilsį. Reikia dar padėti žmonėms, o gerų žmonių aplink mane labai daug. Žmonės turi labai didelę meilę ir man, ir vargstančiai žmonijai.
Jaučiu labai didelę Dievo palaimą. Aš labai tikiu į Dievą – tai sakau labai drąsiai. Aš einu su Jėzumi ir Marija ir žinau, kad jie tikrai padės. Aš einu drąsiai, nes žinau, kad visko turėsiu ir žmonėms galėsiu padėti. Taip ir yra“, – tv3.lt kalbėjo Apolonija.
Sunki pradžia
Pradžia Olytės labdaringos veiklos buvo sunki. Trūko visko, labiausiai – duonos, Ji ėjo į turgų ir prašė visų prekeivių aukoti duonai, tokiu būdu surinkdavo duonos visai savaitei. Ilgainiui Kretingoje neliko nei vienos įstaigos,į kurią Olytė (taip ją vadina pažįstami ir draugai – red.) nebuvo užsukusi prašyti pagalbos.
Maistą, Apoloniją pravažiuoja su pagalbininku Linuku, taip Olytė jį vadina, per aplinkinius kaimus ir surenka. O žmonės jau ir patys,ką galį, ką turi – atveža patys. Nes tiesiog …. Taip reikia.
Šiuo metu Apolonija maitina virš 100 žmonių. Ne tik verda sriubą, bet ir įdeda neštis į namus visiems norintiems. Paruošia lauknešėlius. Ji verda maždaug 80 – 90 litrų sriubos. Ir taip kasdien.
Apolonija sako, kad dėl savęs ji visiškai nesirūpina – moteriai atrodo, kad jai nieko nereikia.
„Aš viską aukoju dėl žmogaus, o man lieka poilsis. Ar daugiau pailsėjau, ar mažiau, esu patenkinta. O jei kalbant apie rūbus ar taip ką, man nieko nereikia – ko turiu, man visko užtenka, nors aš ir labai skrumniai (vargingai – red.) gyvenu. Su butu, su viskuo ž labai sunkios sąlygos, net nenoriu niekam pasakoti. Bet viskas gerai yra. Svarbu, kad žmonėms gerai, tai ir man viskas gerai“, – sako Olytė.
Pykčio nelaiko
Moteris viso pokalbio metu giria žmones ir pasakoja, kiek gerumo aplink ją – kai tuo tarpu viešojoje erdvėje girdima daug pykčio, pagiežos ir kaltinimų. Olytė sako pykčio ant žmonių niekada nelaikiusi. „Jeigu būdavo man gyvenime kas nors ką ne taip pasakydavo, aš taip pagalvodavau: gal žmogus ne taip suprato ir jam jaučiu didelę meilę. Jokio pykčio nejaučiu nei vienam žmogui.
Aš džiaugiuosi, kad Dievas duoda man jėgos dirbti, gerus darbus daryti, nors atrodo, dar mažai gyvenau, mažai padariau. Kartą galvoju – Dieve, į šimtmetį įlipau ir nieko gero nepadariau. Visgi paskui galvoju, kad labai daug gerų darbų padaryta. Tikrai. Aš apie gyvenimo tikslus negalvojau, man svarbiausia ką nors gero padaryti, ypač vargstantiems, našlaičiams. Tai mano viso gvyenimo prigimtis – užjausti ir padėti. Vaikus auginau būdama našlė ir dar tris našlaičius auginau – priglaudžiau“, – pasakoja geradarė.
Sveikatos problemomis vadinama Olytė nesiskundžia – tik girdėti jai sunkiau, nes prieš kurį laiką stipriai sutrenkė galvą.
„Pats Dievas duoda sveikatą. Jis pats stiprina, šelpia ir laimina. Dėl to aš kaip jauna skraidau ir nieko neužmirštu, man net užsirašyti nieko nereikia“, – džiaugiasi moteris.
Bendrauja su visais
Apolonija yra užauginusi du sūnus, vieną iš jų jau ir palaidojusi. Taip pat užaugino giminėje likusius tris našlaičius vaikus. Apolonija turi šešis anūkus, tris proanūkius ir labai džiaugiasi šiuo savo turtu.
„Nesunku man rasti kalbą su jaunimu – labai gerai su jais bendrauti. Aš su visais bendrauju, su visais pasišneku – niekad neturėjau bendravimo problemų“ – pasakoja veikli ir apdovanota senolė.
Artumas su prezidente
Olytė sako, kad ji jaučia labai daug šilumos ir artumo iš žmonių – kuomet buvo „Lietuvos garbės“ apdovanojimo renginyje, didelę šilumą ir meilę sako pajutusi iš pačios prezidentės Dalios Grybauskaitės.
„Aš, žinokit, ir iš prezidentės Grybauskaitės aš pajaučiau tokią šilumą, tokią meilę begalinę. Ji man tokia artima, tarsi mano giminaitė būtų. Pasijautė tokia dieviška meilė. Aš ir dabar tą šilumą Grybauskaitei jaučiu – galvoju, paaukosiu jai mišias, kad ją Dievas laimintų visa gyvenimą.
Ji mane taip gražiai apsikabino, prisiglaudė – ne taip kaip nepažįstami žmonės pasveikina, o labai šiltai. Tai žodžiais neišreiškiama“, – pasakojo Olytė.
Tikėjimas duoda jėgų
Olytė sako labai tikinti ir pasitikinti Dievu – sako žinanti, kad nei ugnyje nedegs, nei vandenyje neskęs – Dievas, sako moteris, ją saugo. Ir jėgų duoda.
„Aš tikrai daug veikiu, daug dirbu – atrodo, jau galėčiau būti nuvargusi, bet nesijaučiu. Taip lengvai vaikštau, kaip paukštelis skraidau. Aš ir pati galvoju – jau amžiuje esu, kiti mano mano metų ar dar jaunesni taip sunkiai vaikšto, o aš kaip skruzdėlytė.
Kaip man mūsų meras padovanojo Valančiaus medalį, toks mane patraukė artumas Dievui… Atrodo, kad mano širdy gyvena Jėzus ir Marija ir kartu sum animi eina. Labai įdomiai pasijaučiu, tai neišreiškiama. Kartais pasijaučiu kaip kitoje erdvėje, kaip ne žeme vaikščiočiau. Tokia kita būsena galvoje, toks gilumas širdyje yra. O kai atsigulu į lovą vakare, rankas kryžiumi pasidedu ant krūtinės, užmiegu, o Jėzus ir Marija, atrodo, su manimi guli. Tai yra neišreiškiami ir neaprašomi dalykai. Esu labai arti su Dievu. Gali žmonės sakyti, kad pasenau ir man susisuko galva. Bet nesisuko, tiesiog jaučiu begalinį Dievo artumą“, – pasakoja moteris.
Apoloniją Kretingoje vadina „auksu, angelu“. Žmonės sako, kad kito tokio žmogaus kaip Olytė, Kretingoje –nėra. Ir kažin ar jau kada bebus. Net sirgdama ji eina ir gamina maistą. Ji savo gyvenimą paskyrė nepasiturintiems, žmonėms: daugiavaikėms šeimoms, našlaičiams, ligoniams. Visiems, kas jaučia alkį. Jei ne Apolonija – Olytė , tai tokios labdaros valgyklos Kretingoje nebūtų.
