Sveiki, norėčiau aprašyti savo kelionių įspūdžius, kuriuos patyriau praeitais metais studijuodama Italijoje. Kadangi pirmą kartą važiavau į užsienį, buvo truputį baugu, bet įdomu. Jaudintis pradėjau kai oro uoste atsisveikinau su draugu ir toliau turėjau keliauti viena. Po neilgo skrydžio pasiekiau Milano – Bergamo oro uostą, o iš jo vykau į Milano traukinių stotį. Pasiekusi ją, isigijau bilietus į Modeną su persėdimu. Stotis didelė, nemažai žmonių, turiu nemažai bagažo, bet reikia greitai surasti savo traukinį. Pamačiusį jį, pastebėjau kaip vienas juodaodis vaikinas lipa į jį, todėl pribėgusi pasiklausiau jo, ar jis važiuoja link mano miesto. Jam atsakius teigiamai, įlipau kartu su juo, ir visą kelią su juo kalbėjausi. Aišku, tikrai pajaučiau kultūrinį šoką, bet baimė likti vienai buvo didesnė (be to, buvo jau gan vėlu, žiema, tamsus vasario vakaras). Taip kalbėjomės, kol priėjo konduktorius. Patikrinęs bilietus, jis pasakė kad tas traukinys, į kurį turėjome persėsti, jau nebevažiuoja (man reikėjo į Modeną, tam vaikinui – toliau, į Boloniją). Panika didžiausia, niekada negalvojau kad kada nors sėdėsiu traukinyje su krūva daiktų ir prašysiu juoduko, kad manęs nepaliktų vienos :D Na ką, jis pats pasakė kad manęs vienos nepaliks, nes pagal jį, atrodau kaip keleivė, palikta viena dykumoje. Tai buvo malonu iš jo pusės taigi sutikau (na taip, rizikavau, bet tikrai negalėjau likti viena). Pasiekėme Parmą ir iš ten važiavome į butą pas jo drauges. Važiuodama autobusu dairiausi pro langus, grožėdamasi Parmos gatvėmis ir vis dar negalėdama patikėti, kad esu čia ir matau tokį grožį. Atvykus į vietą, vaikino draugės atidarė duris ir net nelabai nustebo pamačiusios mane, atrodo kad beveik kas vakarą pas jas ateina tokios panelės kaip aš su bagažu :D
Viskas buvo gerai, tik truputį išgąsdinau draugą kai el. paštu pranešiau kad aš ne Modenoje, o Parmoje, ir dar su afrikiečiais (kurie, beje, gerai šnekėjo itališkai). Kas mane pirmiausia nustebino, tai bidė, praustuvas intymiai higienai, kadangi lietuvių namuose tokį dalyką rasi labai retai, o vėliau pastebėjau, kad pas italus bidė yra vos ne kiekvienuose namuose. Kitą rytą jau kartu su tuo pačiu vaikinu patraukiau į kelionę. Atsisveikinau su juo Modenos traukinių stotyje, o jis nuvažiavo toliau į Boloniją. Manęs atvyko pasitikti jo draugė, kuri aprodė miestą ir palydėjo į bendrabutį. Na, o bendrabutyje vėl nauja kultūra – viename bute gyvenau su itale, inde ir pakistaniete. Pastarajai išvis baisu pasidarė kai papasakojau savo įspūdžius iš kelionės (jums turbūt taip pat), ir ji GRIEŽTAI patarė nebendrauti su jokiais juodaodžiais, nes, pasak jos, panelės iš rytų europos tokios tyros, o tie juodukai tik ir svajoja pasilinksmint su šviesių bruožų panele. Kai papasakojau apie tai tam vaikinui, jis sutriko ir paaiškino kad ji tikriausiai turėjo blogos patirties su juodaodžiais. Na bet visokių žmonių yra, neverta per daug vadovautis stereotipais. Paskui pripratau prie naujos aplinkos, įvairios tautybės žmonių ir bidė :D Modenos miestas daug mažesnis už Vilnių, bet garsus sportinių automobilių gamyklomis. Teko apsilankyti Ferrari muziejuje:
Modenos fontanas:
Centrinė aikštė (Piazza Grande):
Susipažinau su daug žmonių, o ypač susidraugavau su kinėmis iš Hongkongo. Su jomis vėl aplankiau Parmą. Beje, Parma garsėja savo Parmos kumpiu ir sūriu parmezanu, kuris yra pavadintas pagal miesto pavadinimą. Įdomu buvo pamatyti Šv. Marijos katedros architektūrą ir „Parco ducale“ (hercogų) parką. Nors tikėjausi kad kovo vidurys bus šiltesnis, buvo pakankamai vėsu.
„Parco Ducale“ tvenkiniai:
Saulės spinduliai žaidžia Duomo aikštėje tarp XIIa. Šv. Jono babtisterijos ir jos bokšto Džotos:
O čia Santa Maria della Steccata bažnyčia, pastatyta 1521 metais:
Italijoje taip pat ragavau cappuccino ir prisivalgydavau nepakartojamo skonio ledų (todėl grįžau truputį priaugusi svorio, bet čia nėra labai svarbu). Balandžio pradžioje keliavau į Boloniją pasižvalgyti ir aplankyti traukinyje sutikto vaikino. Nustebino architektūra ir parke sutiktas liūtas, aptvertas turbūt dėl to kad niekam neįkastų:D
Ilgesnė kelionė buvo į Veneciją balandžio gale. Teko keltis net 5 ryto kad kuo anksčiau būtume Venecijoje. Joje buvome 3 dienas. Žmonių galybės, atrodo kad ten kasdien knibždėte knibžda turistų. Buvo galima pamatyti daugybę krautuvių, kurios pardavinėjo kiniškas kaukes ir kitas smulkmenas. Kainos kavinėse aukštos, restoranų daug ir prie kai kurių stovi žmonės, kurie kviečia užeiti (taip vadinami klientų įstūmėjai), kadangi ten maisto kokybė nėra gera. Kinės apšvietė mane, jog restoranuose kuriuose mažai žmonių, maistas buna prastas, kad ir kaip gražu būtų viduje, todėl atidžiai rinkomės restoraną. Grožėjomės Šv. Morkaus aikšte:
Plaukiojom Venecijos kanalais:
Iš tiesų, plaukiojimas gondolomis yra brangus malonumas, turistų atrakcija, ir tie gondolieriai tuo naudojasi. Jie man apskritai paliko nelabai mandagių žmonių įspūdį. Už pusvalandžio kelionę sumokėjome po 20 eurų iš penkių žmonių norinčių plaukti gondola. Ką padarysi, labai norėjosi pasiplaukioti ja. Dar džiaugėmės pasirodančiais šviesos spinduliais ir vandens terapija:
Gatvelės naktį:
Šv. Morkaus aikštėje esančiame Correr muziejuje pamatėme Agatha Ruiz de la Prada suknelių kolekciją. Pačia įspūdingiausiaja nominavome šia lietaus suknelę:
Vieną dieną skyrėme šalia Venecijos esančių salų Murano ir Burano apžiūrėjimui. Murano sala garsėja stiklų gamyba, o Burano – nėriniais ir spalvotais nameliais. Sakoma, jog nameliai buvo dažomi spalvotai dėl to, jog grįžtantys namo žvejai rūke galėtų atrasti savo namus.
Vėliau gegužės pradžioje su studentų grupe teko pabuvoti nedideliame Reggio Emilia miestelyje. Sužavėjo teatras „Teatro Municipale“, kuris yra miesto pagrindinis operos ir baleto teatras.
Gegužės viduryje būnant Veronoje, Romeo ir Džiuljetos mieste, jau buvo labai šilta. Teko išgirsti iš italų, jog tai buvo vienas iš šalčiausių pavasarių Italijoje, o panašiai buvo ir visoje Europoje (lietuviai patyrė sniegą balandžio mėnesį). Aplankėme Veroną vieną iš giedresnių dienų:
Veronoje nuėjome apžiūrėti Džiuljetos balkono ir jos statulos kieme. Sakoma, kad jei priliesi statulos krutinę ir sugalvosi norą, tas noras išsipildys. Todėl žmonės rikiavosi eilėje tam kad galėtų nusifotografuoti su delnu ant statulos krūties. Šalia buvo pora suvenyrų parduotuvių, be to, už papildomą kainą buvo galima nusifotografuoti Džiuljetos balkonėlyje. Vienu žodžiu, tai buvo turistų traukos centras ir pasipelnymo šaltinis vienu metu. Man tas paveikslavimasis prie statulos buvo panašus į masinę psichozę, todėl nepadariau jokių nuotraukų (atsiprašau susidomėjusių skaitytojų). Nemanau, kad esant tokiam dideliam skaičiui žmonių veikia magija. Tuo tarpu gatvėse buvo pilna gatvės menininkų pasirodymų – vyras, imituojantis Michael‘ą Jackson‘ą, gladiatoriais persirengę žmonės prie arenos, senovinio amfiteatro, vyras, kabantis ore ir atsirėmęs į žemę tik ilga lazda (pasitelkite savo fantaziją). Didžiausią (ir kraupiausią) įspūdį padarė suaugusio vyro performansas vaiko vėžimėlyje, kai galva buvo to vyro, o medžiaginis kūnas – vaiko. Tas aktorius skleidė visokius keistus vaikiškus garsus, tuo pat metu „judindamas“ kūną vežimėlyje, o aplink susispietę vaikai mėgavosi pasirodymu. Na man tai buvo kiek kraupoka.
Kaip Lietuvoje, taip ir Italijoje vyko Muziejų naktis, taip vadinama „Notte Bianca“ (Baltoji naktis). Ta proga aplankiau Modenos universitete esantį zoologijos muziejų, pilną iškamšų, tokių kaip ši:
Koks mielas rykliukas, ar ne?
Birželio pradžioje Modenoje buvo eksponuojama automobilių paroda, kurioje buvo galima pamatyti įdomių modelių:
Pabaigai – žymusis lambrusco. Modena garsėja lambrusco, kuris yra pusiau saldus raudonasis ar rožinis putojantis vynas. Nebrangus ir dažnai nuvertinamas, jis gali būti ir labai geras.
Labai džiaugiuosi, kad turėjau progą praplėsti savo akiratį, susipažinti su įvairiais žmonėmis, kultūra, architektūra. Nors praėjo visi metai nuo mano studijų Italijoje, vis dar svajoju grįžti į kai kurias vietas...
B.S.
