Su kuo lietuviams asocijuojasi Turkija? Dažnas atsakytų, jog su kebabais. Atostogos Turkijoje? Na taip, Antalija juk lietuviams numeris vienas. Bet aš pamačiau visai kitą Turkijos veidą. Tą, kurio dar daugelis nepažįsta ir nei neįsivaizduoja tokio esant. Pakeliaukite bent jau virtualiai su manimi, ir suprasite, ką dar gali pasiūlyti Turkija be banalaus kurorto.
Jau pirmieji žingsniai šiame didingame mieste leidžia suprasti, jog miestas yra milžiniškas, jame persipina įvairios kultūros, tautybės ir netgi religijos. Eismas mieste pragariškas, kamščiai mieste suryja nemažą dalį laiko. Automobiliai, autobusai, mikroautobusai, tramvajai, metro, taksi... Tokiu būdu ir man teko prastovėti daugiau nei valandą nejudant, tačiau stovėjome ant Bosforo tilto, kuris jungia Europinę ir Azijinę Stambulo dalis. Stovėdama sau ir galvojau..“Aš Azijoj ar Europoj...?“.
Galiausiai pasiekus centrą nepraleidžiame progos apsilankyti pačiose didingiausiose mečetėse „Hagia Sophia“ ir „Blue Mosque“. Pečius apsidengiame skaromis, tačiau apsivynioti galvos niekas neliepia. Matyt neįmanoma nupasakoti ramybės, kuri užplūsta užėjus, ir, nors patalpos yra milžiniškos, vyrai atsiklaupę ramiai meldžiasi, atrodo, lyg nekreipdami dėmesio į aplink zujančius turistus. Tiesa, norinčioms pasimelsti moterims, įrengta atskira erdvė.
Toliau keliaujame link Dolmabahce rūmų, kuriuose gyveno pats sultonas ir jo haremas. Būdama ten supratau, ką reiškia tikra sultoniška prabanga, aukso amžius... Lipant rūmų foje laiptais, raudonu kilimu, laikantis auksinių turėklų, matant šimtus miegamųjų, turkišką vonią – hamamą skirtą sultonui... Protu nesuvokiama, jog kažkada žmonės taip gyveno. Dar vienas dėmesio vertas objektas – muziejus, įrengtas 150m po žeme, laikomas katakombų ir apsemtas vandens, kuris kažkada atliko apsauginį vaidmenį dar Konstantinopolio miesto siekiančius laikus.
Būtų nuodėmė būnant Stambule neaplankyti pačio didžiausio ir seniausio turgaus – Grand Bazaar, kuriame rasti galima visko, ko tik širdis geidžia. Žinoma, šiek tiek erzino pardavėjų priekabumas, bandant šnekinti visomis kalbomis kiek tik jie patys žino, siūlymu pirkti iš jų, nes „niekur pigiau nerasit“, ir galimybė pasiklysti, kaip „pasisekė“ ir mums, tačiau aukotis verta. Patarimas: išmokus bent porą turkiškų frazių nuolaida derantis garantuota :)
Kapadokija
Ne ką mažiau įspūdingas aplankytas regionas – Kapadokija. Čia nebeišvysite dangoraižių ar tviskančių parduotuvių, o tik natūralų gamtovaizdį, kuris yra unikalus visame pasaulyje. Išskirtines uolas, kalnus, uolas, primenančias grybus, ar namelius su langeliais, kuriuos paliko prieš milijonus metų išsiveržę ugnikalniai, formas sunešęs vėjas. Ar kas galėtų pagalvot, kad prieš begalybę metų čia taip pat gyveno uolose ištisos pirmykščių žmonių šeimos?
Miestelyje gausu atentiškų užkandinių, suvenyrų prekystalių, čia prekiauja papuošalus savo rankomis gaminančios močiutės, vyrukai siūlo prisėsti išgerti tradicinės turkiškos arbatos iš stiklinaitės. Atneša cukraus patiekiamo kubeliais, kurį įsidėjus privalu maišyti garsiai atitrenkiant šaukštelį į sieneles, mat, tai yra labai mandagu... Norintys papramogauti, čia turi galimybę pajodinėti kupranugariais, ar pakilti oro balionu ir visą panoramą išvysti iš viršaus.
Tačiau mes pasirenkame turkišką naktį didžiulėje amfiteatrinėje salėje įrengtoje tikrąja žodžio prasme uoloje, kurioje stalai nukrauti tradiciškais patiekalais, įdarytais vynuogių lapais, sūriais, baklava, o padavėjas vis siūlo rakės. Laikas skrieste praskrieja girdint gyvą muziką, stebint tradicinius šokius, spektaklį, vaizduojantį vestuvių papročius.
Olympos
Galiausiai, norime ir mes išvysti tą Viduržemio jūrą. Tačiau Antalija ir visi viešbučiai skamba per daug nuobodžiai ir banaliai... Pasirenkame keliauti į Olympos - tai dar vienas urbanizacijos nepaliestas kampelis, tikras rojus žemėje. Apsistojome medinių namelių stovyklavietėje, apsupty žalumos ir kalnų. Išgėrus puodelį turkiškos kavos keliavome į pajūrį, laukinį, turistų neperpildytą paplūdimį, kurį skalauja kristalo skaidrumo vanduo.
Vakarienei patiekiama ką tik iš vandens ištraukta žuvis, nesu žuvies mėgėja, bet norėjosi pakartoti. Vakarą pratęsiame sėdėdami prie laužo, kur lyriškas turkiškas dainas atlieka pats stovyklavietės savinnkas, grodamas gitara. Nors nei žodžio nesuprantam, dainos tiesiog sukelia šiurpuliukus. Olympos regionas taip pat kupinas kultūros ir istorijos paminklų, įvairūs griuvėsiai, kapų likučiai, arkos... Tiesą sakant, tiems, kurie yra pavargę nuo „kičo“, ši vieta tiesiog atgaivina sielą.
Taigi, drąsiai galiu teigti, jog Turkijoje kievienas gali atrasti sau įdomų kampelį, tereikia atsiriboti nuo populiariausių pasiūlymų ir išdrįsti keliauti.
Iveta Kulakovaitė
