Vilnius. Už lango krenta vasariško lietaus lašai, o jų melodijai pritaria ir muzika, kurios klausau. Tačiau staiga užgroja sena Graikijos dainininko Sakis Rouvas daina... Ir tuomet topteli mintis: „Ei, o gal šiemet po bakalauro baigimo skrendam į Kiprą?“. Mintis gimusi ekspromtu pavertė vasarą pačia įsimintiniausia iš visų.
Larnaka, Kipras. Mus pasitinka tikras Pietų karštis, Viduržemio jūros kvapas, ir, žinoma, visai kita kultūra. Žmonės čia malonūs ir besišypsantys, tiek jaunas, tiek senas, pamatęs, jog mes dairomės į šalis ieškodamos, kur gi ta autobusų stotelė, tuoj pat puola aiškinti, kaip greičiau ją rasime, patikslina tvarkaraštį, ir, būtinai paklausia iš kur esame. Sužinoję, jog esame ne iš didžiosios Lietuvos kaimynės, vietiniai gyventojai nuoširdžiai apsidžiaugia.
Taigi, prasieiname pagrindine Larnakos gatve Finikoudes, į akis krenta begalė kavinių, čia tikrai galima rasti pavalgyti nuo A iki Z... Ko norėtumėte pietums? Itališkos pastos? Suši?
Nacionalinių Kipro patiekalų, tokių kaip Souvlaki (tarsi lietuviškas šašlykas), mousaka ( patiekalas iš baklažanų), o gal... lietuviškų šaltibarščių? Taip taip, jie tampa vis populiaresni ir ten.
Atsigaivinimui išgeriam šaltos kavos, kaip gi be jos, atrodo, jog kipriečiai atsikelia ir užmiega gerdami ją, ateiti 1h nakties į kavinę išgerti frapės, su vėžimėliuose miegančiais vaikais, yra netgi labai normalu.
Na, bet mes Larnakoje neužsiliekam ir keliaujam į Ayia Napą, kur ir įsikursime. Pasiekus miestelį, viskas atrodo kur kas kitaip. Čia gatvėse važinėja daugiau keturračių nei automobilių, po gatves vaikštinėja daugiausiai jauni žmonės, o ties kiekvienu baru kabo iškabos apie laimingą valandą kokteiliams. Kadangi jau vakarėja, išsiruošiam pavakarieniauti, kavinėje, įsikūrusioje ant pat jūros kranto. Padavėjui atnešus meniu dar ne iš karto jį atsiverčiu, nes vaizdas į jūrą tiesiog nepakartojamas... Galiausiai skrandis primena, jog tikrai išalkau, užsisakome kiprietišką žuvies mezė, kuri susideda iš begalės užkandžių, padažų, salotų, iš keleto pagrindinių patiekalų, šviežios žuvies, krabų, moliuskų, desertui gauname arbūzo ir vynuogių. Skrandžiui šventė, tik paeiti bus sunku... O ar minėjau švelnų vaisių vyną? Ech...
Išėjus jau vėlu, miestas pasikeitė neatpažįstamai. Jaunimas susiruošęs gerokai pašėlti, vienas už kitą garsiau barai leidžia muziką, vis pribėgantys darbuotojai kviečia užeiti ir suteikti nuolaidą ar daugiau gėrimų, netgi kaljaną. O pasiūlymas su kaljanu ir suviliojo... Padavėjui mus aptarnaujant, su drauge pradėjom tarpusavy šnekėtis. Staiga išgirstam „Ooo, jūs lietuvės?“. Ką gi, pasaulis mažas tikrai. Staiga barų gatvės tampa vos praeinamos, vakarėlių liūtai dainuoja, šoka tiesiog gatvėje, turiu pripažinti, kartais net pavydu tokio atsipalaidavimo. O vakarėliai čia tęsiasi ilgai... “after party“ klubas duris užveria tik jau gerokai pakilus saulei.
Kitą dieną iš karto keliaujame į Nissi paplūdimį. Kaip ten žmonės sako? Rojus Žemėjė? Manau supratau, ką reiškia šis posakis. Dar niekada nebuvau mačiusi tokio žydro vandens. Įkaitęs smėlis, kaitri saulė, nieko geriau negali būti atostogaujant. Pasidžiaugus natūraliais SPA malonumais keliaujame aplankyti uolų, ir atokiausio Kipro salos kyšulio Cape Greco. Kelias, ir jėgos, kurias paaukojom lipant ant uolų, atsipirko su kaupu. Visa jūra buvo po mūsu kojomis, akimirkai pasijautėme tarsi pasaulio valdovės stovint ant uolų ir matant tolumoj likusius mažučius taškelius, kurie iš tiesų yra didžiausi viešbučiai.
Dar vienas objektas vertas dėmesio buvo sostinė Nikosija. Tai vienintelė sostinė, kuri padalinta į dvi dalis – pietų priklausančią Kiprui ir šiaurės – Turkijai. Kirsti sieną esant Europos Sąjungos piliečiu yra vieni juokai, porą minučių, ir štai, mes jau Turkijoje. Mus pasitinka musulmonų maldos sklindančios iš mečetės, Efes alus, kainos surašytos lyromis ir turgus su begale „Armani“ marškinėlių... Sekundę pagalvojau, jog mus teleportavo į pačią Turkiją.
Atostogos, atrodo, praskriejo tarsi skriste... Kasdienės saulės vonios, natūralios apelsinų sultys, ypatingai šiltas vietinių gyventojų būdas... Su lig diena žavėjo vis labiau. Nors ir buvo liūdna išvažiuoti, džiaugiuosi, jog iki šiol prisiminus tą nuostabią salą, širdyje pasidaro šilčiau. Dalelę Kipro meilės atsivežėme namo.
Iveta Kulakovaitė
