Johno dažnai klausia, kokia jo laimės paslaptis ir šis, nors ir neslepia, kad jaučia labai daug negatyvo, tačiau pasidalina savo strategija, kaip išlikti laimingu.
„Lietuvoje yra labai daug negatyvios energijos, bet tai yra fantastiška. Internete turiu labai pozityvią paskyrą, kuri vadinasi „Teigiami žmonės“. Ji yra skirta žmonėms, kurie nori būti pozityvūs. Tad yra labai gerai, kad, aš, būdamas visuomet linksmas kolumbietis, pradedu pritraukti žmones į savo pasaulį ir rodyti jiems gražius dalykus. Nuolat esu labai entuziastingas ir žmonėms natūraliai darosi įdomu, kodėl aš visada laimingas.
Aišku, man irgi būna visokių dienų, bet tada pagalvoju: na, kam liūdėti? Esu gyvas, sveikas, turiu mylinčią šeimą, darbą. Be to, į mane nuolatos žiūri žmonės ir tie, kurie yra liūdni, man padeda. Tuomet aš galvoju: „aš negaliu irgi būti liūdnas, aš turiu tam žmogui padėti, nes jis gali būti toks pat laimingas kaip ir aš.“ Tada aš nusišypsau ir paliečiu tą žmogų. Kai žmogus ateina į „Barzdaskučius“, uždedu jam šiltą rankšluostį, pradedu tvarkyti plaukus ir visi žmonės išeina laimingi – net nereikia kalbėti“, - sako Johnas.
Vien teigiami dalykai
Pašnekovas pasakoja, kad visuomet, kai bendrauja su klientais, galvoja ką nors pozityvaus, pasako komplimentą.
„Pavyzdžiui, kai pas mane ateina klientas, sakau jam, koks jis gražus, protingas – tik teigiamus dalykus. Arba, būna, kad pas mane ateina klientė kirptis plaukų ir sako: „nurėžk man plaukus.“ Aš jos paklausiu: „išsiskyrei su vaikinu?“ Ji man atsako: „taip!”. Tada jai ir sakau: “na ir kam tau kirptis plaukus, kvailute? Geriau pakeisk spalvą, susigarbanok – pasigražink”, - dalinasi Johnas.
Kirpėjas-barzdaskutys sako, kad yra tikrai lengva neigiamas emocijas paversti teigiamomis, tereikia mažo žingsnelio.
“Tikrai yra buvę dienų, kad namo grįžau verkdamas, nes aplink labai daug negatyvios energijos, bet paskui atsitinka kas nors magiško – pavyzdžiui, susitinku su nuostabiais žmonėmis”, - kalbėjo vyras.
Susikalba lietuviškai
Johnas pasakoja, kad atvykus į lietuvą jis jau po pusmečio galėjo šnekėti lietuviškai – paprastai žodžiais, tačiau kalbėti. Ir pasidalino savo paslaptimi.
“Pasakysiu tau paslaptį. Prieš atvykstant į Lietuvą, metus ruošiausi. Skaičiau knygą “Nė dienos be lietuvių kalbos”. Turėjau audio įrašą ir klausiausi jo kaip pamišęs. Žmonės man sakė: “ir kam to klausai to, jei niekad nepanaudosi?”. Tačiau po truputį man į galvą dėjosi žodžiai ir pamažu pradėjau suprasti lietuviškai. Tad kai atvykau į Lietuvą po šešių mėnesių jau kalbėjau lietuviškai – aišku, labai labai paprastai. Žmonės negalėjo tuo patikėti. Visgi man dar sunku išmokti linksniuotes – tai tikrai sudėtinga”, - dalinasi vyras.
Pavargo nuo Ispanijos
Užaugęs Kolumbijoje Johnas prieš dešimtmetį išvyko į Ispaniją, kur pragyveno septynerius metus, o po to atvyko į Lietuvą. Jį čia atginė meilė ir… nuovargis nuo Ispanijos.
“Aš buvau pavargęs nuo to, kad Ispanijoje žmonės labai daug skundžiasi. Be to, visi ženklai mane vedė į Lietuvą. Kai čia atvykau, pirmuosius šešis mėnesius nieko nesupratau, jaučiausi kaip pakvaišęs, tačiau viduje ėmiau gyti. Gijau nuo neapykantos, nesaugumo, apmaudo, baimės.
Pateiksiu tau pavyzdį: jeigu tu išvyksti į kitą šalį, turi tik savo pasą, turi būti labai stiprus viduje. Tau gali lįsti mintys, siūlančios grįžti atgal, tačiau turi būti tvirtas ir pasakyti: aš negrįšiu. Neturiu kitos išeities, nes esu čia. Tuomet viskas viduje griūna, tačiau po to susikuria nauji dalykai. Tai yra protinis pratimas, kurį pats atlieki”, - pasakoja Johnas.
Pašnekovas prisimena, kad, kuomet jam buvo 35-eri, jis atsidūrė metro stotyje ir negalėjo sustoti verkęs.
„Galvojau, kad mano gyvenimas yra nesėkmė, kad niekas manęs nemyli, niekas manęs nepasveikino su gimtadieniu, viskas yra tamsu ir šlykštu – taip galvoti labai lietuviška, bet aš tai ne lietuvis. Tad verkiau, verkiau verkiau. Vienu momentu pavargau verkti ir pamačiau stotyje senukus – 70-mečius, 80-mečius, kurie šypsojosi, buvo laimingi ir patenkinti. O man buvo 35-eri. Tada pasakiau sau: „aš turbūt idiotas. Man 35-eri, turiu puikų darbą, daug draugų, tik dabar man yra sunkus emociškai etapas.“ Tada atsistojau ir pasakiau sau: „niekada daugiau gyvenime neįkrisiu į tokią būseną, nes ji labai skausminga.“
Darbą rado iškart
Kai Johnas atvyko į Lietuvą, kitą dieną jis išėjo ieškoti darbo. Pasibeldė į kirpyklos UFF duris ir paklausė, ar jiems reikia kirpėjo. Į jį pažiūrėjo keistai, tačiau liepė ateiti kitą dieną pasibandyti.
“Tuomet į kirpyklą pasikviečiau tris drauges ir per valandą apkirpau jas visas. Savininkė žiūrėjo į tas merginas ir pasakė: “man patinka”. Turėjau sumokėti jai už nuomą ir galėjau pradėti. Tad pradėjau nuo nulio – kai kurie klientai išsigąsdavo, kai paskambindavo, nes aš kalbėjau tik angliškai, tačiau paskui viskas įsibėgėjo”, - kalbėjo kirpėjas.
Vyras sako, kad jam gyvenime visada taip būdavo: darbą susirasdavo iškart. Ir taip vyksta dėl to, kad Johnas nebijo.
“Nieko nebijau, net mirties. Man patinka mirtis. Mirtis yra vienintelis dalykas, kas tikrai atsitiks. Tai tau suteikia motyvaciją padaryti labai daug iki mirties. Kai žinai, kad vieną dieną mirsi,ši diena yra tavo diena. Tokia filosofija vadovaujuosi nuo 35-erių ”, - nurodo kirpėjas.
„Patinka“
Atvykęs į Lietuvą, Johnas neilgai trukus susipažino su savo tautiečiu, muzikantu Jurgiu Didžiuliu ir kartu sukūrė nemenko populiarumo sulaukusią dainą „Patinka“.
„Ši daina gimė iš to, kad aš nuolat spaudžiu „patinka“ „Facebooke“. To darau tikrai labai daug, nes manau, kad žmonės, kurie yra mano drauguose, tikisi iš manęs to palaikymo. Tiesa, dabar dažniau spaudžiu širdutę, nes „patinka“ - labai mažai.
Dabar aš noriu su žmonėmis pasidalinti tuo, kas nutiko mano gyvenime. Aš buvau negatyvus ir esu negatyvus – nebijau to pasakyti. Juk žmogus kaip elementas, turi dvi puses, teigiamą ir neigiamą. Bet aš renkuosi pozityvą. Visgi man patinka ir negatyvas: žmonės, kurių gyvenime daug neigiamų emocijų, labai džiaugiasi, kai jiems atsitinka kas nors gero ir gražaus. Negatyvas išryškina pozityvą“, - šypsosi Johnas.
Per gerą širdį prarado pinigų
Visgi pozityvusis kirpėjas-barzdaskutys turėjo ir negatyvių patirčių Lietuvoje. Pavyzdžiui, kartą gatvėje iš jo pavogė 610 eurų.
„Vieną kartą Vilniuje, šalia traukinių stoties, prie manęs priartėjo vyrukas ir paprašė, kad jam duočiau eurą. Pasakiau, kad neturiu, tačiau pasiūliau jam palydėti mane iki bankomato ir tuomet jam pažadėjau 10 eurų, nes aš visuomet duodu, jeigu manęs prašo. Tad nuėjau iki bankomato ir daviau jam tuos 10 eurų, o jis pamatė slaptažodį. Aš niekuomet apie tai negalvoju, aš pasitikiu žmonėmis.
Tuomet vyrukas manęs paprašė duoti dar 10 eurų, o aš ėmiau jaustis blogai. Visgi sutikau: „pasakiau, dar 10 eurų, ir viskas.“ Kuomet įdėjau kortelę, vyrukas paspaudė 100. Aš to kažkaip nepastebėjau, o po to jis man sako: “prašau, duok dar, paskutinius 10 eurų.“ Aš pasakiau jam ne, tačiau jis toliau kartojo savo ir suspaudė man ranką – liko mėlynė, o aš jau jaučiausi tikrai blogai. Be to, buvome pavojingoje zonoje – Geležinkelio stotyje. Buvo tamsu, o už to mane spaudusio vyruko buvo daugiau žmonių.
Tuomet jis bankomate paspaudė 500 eurų, o aš nepažiūrėjau, tik ištraukiau savo kortelę ir nubėgau iki savo namų. Grįžęs namo jaučiausi siaubingai – mano akys buvo raudonos raudonos. Kai patikrinau savo banko sąskaitą, man trūko 610 eurų. Kitą dieną verkiau ir verkiau. Visa savaitė man buvo bloga. Galvojau: „kadangi esu toks geras, žmonės man kenkia.“
Tada nuėjau prie upės, pasiėmiau laivelių iš popieriaus, ant kurių parašiau „atleidimas“, ir išmečiau juos į upę. Taip jam atleidau“, - pasakojo kolumbietis.
Johnas sako, kad, jeigu jį įskaudina kitas žmogus, pirmiausia jis atleidžia tam žmogui, o paskui atleidžia sau.
„Kai pradedi atleisti, pradedi jaustis laisvu, pradedi matyti violetinius drugelius, kurie išeina iš tavo kūno kartu su skausmu. Taip tu nebebijai kitų žmonių ir pasitiki“, - kalba vyras.
Pozityvumo filosofija
Johnas sako, kad žmogus pats gali pasirinkti, kaip mąstyti – pozityviai ar negatyviai. Jeigu diena apsiniaukusi, jis gali dėl to skųstis, bet, iš kitos pusės, gali matyti tame ir grožį.
„Kai pradedi gyvenime įžvelgti pozityvą, o ne negatyvą – persiverti į kitą pusę – iš pradžių gali jaustis truputį keistai, bet po truputį aplink tave pradeda suktis teigiami žmonės. Taip atrandi, kad yra nuostabių žmonių, sakančių tau labai gražius dalykus ir tu nustoji būti gynybiškas. Įprastai žmonės būna užsidarę, užsidėjo šarvus, nes, jeigu tau pasako kažką blogo, tau skauda. O kai tu jau myli, nusimeti gynybinius šarvus, tu neįsiskaudini dėl kitų neigiamų komentarų, o atsakai jiems komplimentu – taip ir jie pasikeičia ir pražysta“, - dalinosi Johnas.
Tad šis kolumbietis Lietuvoje tiesiog švyti. Jis sako, kad mūsų šaliai jis jaučiasi dėkingas už visą savo pokytį, čia jis jaučiasi labai laimingas. Ir nors negatyvas, kurio čia, pasak Johno, labai daug, maždaug kartą per mėnesį jam pasidaro per sunkus, jis tiesiog prisėda pamedituoti, vizualizuoja, kaip skausmas ir kiti skauduliai iš jo išeina, ir toliau švyti laime. Ir spaudžia daug „laikų“ savo 5 tūkst. draugų „Facebooke“.
