Atsako meistras Piotras Šičiovas.
Europoje kokliai žinomi nuo VIII amžiaus. Viduramžiais jais buvo puošiami tik rūmai ir bažnyčios. Vėliau koklius pradėjo naudoti ir prastuomenė. Apie XV amžių iš Rytų atkeliavo spalvota glazūra. Tada prasidėjo koklių aukso amžius. Archeologinių kasinėjimų metu rasti kokliai – meno kūriniai, vaizduojantys medžioklės, gamtos scenas, mitologinius siužetus, kitus ornamentus. Pastaruoju metu kokliniai židiniai ir krosnys vėl tapo itin populiarūs ir madingi.
Šiuolaikiniai kokliai dažniausiai gaminami iš paprasto molio arba ugniai atsparaus molio su kvarciniu smėliu. Labiausia paplitusios koklių rūšys – glazūruoti, terakotiniai, porcelianiniai ir fajansiniai. Fasadinė glazūruotų koklių pusė dengiama specialiu emaliu, kurio sudėtyje nėra kenksmingų cheminių medžiagų. Terakotinių koklių, gaminamų iš raudono molio, paviršius būna neglazūruotas. Porcelianinių ir fajansinių koklių paviršius dengiamas spalvotomis glazūromis. Visų rūšių koklių fasadinės pusės gali būti lygios arba reljefinės.
Didžiausiais koklių privalumas – jie ne tik puošia krosnį ar židinį, bet ir padidina jų naudingumo koeficientą iki 80 proc. Kiekvieno koklinės krosnies kvadratinio metro šilumos atidavimas, palyginti su krosnių, pastatytų iš plytų, padidėja iki 0,23–0,3 kW. Šie apdailos elementai pagaminti iš molio, todėl puikiai kaupia šilumą, suteikia krosnies mūrui papildomo patvarumo ir uždengia krosnies mūro siūlėse pasitaikančius plyšius, todėl smalkės nepatenka į patalpą.
Kokliai yra ne tik puošnūs, bet ir pranašesni už plytas dėl sanitarinių, techninių, šiluminių ypatybių. Nuo koklių paviršiaus (ypač lygaus ir glazūruoto) lengva nuvalyti dulkes, kurios, krosnies paviršiui įšylant iki 60–80 ºC, sudega ir išskiria žmogaus organizmui nuodingų toksinų. Nuo koklių paprasta nuplauti purvą, ir jame esantys mikrobai ir bakterijos. Kokliai yra ekologiški, nes įkaitę neišskiria į aplinką kenksmingų medžiagų. Jie gali įkaisti iki 90 ºC (kartais iki 100 ºC), o paprastos krosnies išorinis mūras įkaista iki 60–80 ºC.
Kokliai tradiciškai mūrijami kartu su krosnies plytų eilėmis, bet ne po krosnies mūrijimo darbų. Jiems mūryti, sujungti tarpusavyje ir pritvirtinti prie krosnies mūro naudojami plieniniai strypai, minkšta viela, plieninės kabės ir molio skiedinys su žvyru.
Prieš pradedant darbus, kokliai sudedami pagal būsimą krosnies arba židinio perimetrą ir nustatomas reikiamas koklių kiekis. Prieš mūrijant koklius būtina išmirkyti vandenyje. Pradedama mūryti nuo apatinės horizontalios eilės. Iš pradžių dedami kampiniai kokliai, gulsčiuku tikrinama jų vertikalioji ir horizontalioji padėtys. Tarp kampinių dedami plokštieji (sieniniai) kokliai, jų kraštai turi glaudžiai priglusti vienas prie kito. Erdvę aplink koklių dėžutes reikia kruopščiai užpildyti molio skiediniu, kad nesusidarytų oro tuštumų, dėl kurių netenkama daug šilumos. Erdvė tarp plytų ir koklių, užpildyta molio skiediniu, puikiai sugers šilumą.
Kokliams pritvirtinti prie krosnies mūro į vertikalias dėžučių kiaurymes iš koklių kitos pusės įstatomi plieniniai strypai. Kiekvieno koklio dėžutė užpilama molio skiediniu su žvyru arba smulkiomis molinių plytų duženomis (svarbu naudoti tik tų plytų duženas, iš kurių sumūryta krosnis, nes paprastų ir šamotinių plytų terminio plėtimosi koeficientai skirtingi). Erdvė tarp koklių ir mūro ir aplink koklių dėžutes užpildoma molio skiediniu, į kurį irgi patartina įmaišyti molinių plytų duženų. Taip pat dedamos ir sutvirtinamos visos kitos koklių eilės. Tuo pačiu metu mūrijama krosnis, kurios siūlėse įmūrijamos koklių tvirtinimo vielos.
Kadangi krosnių plytų ir koklių gamybai naudojama ta pati medžiaga – molis, o gamybos technologija iš esmės identiška, krosnies plytų, koklių ir molio skiedinio su duženomis terminio plėtimosi koeficientas dažniausia yra toks pat. Todėl koklinė sienelė ir krosnies mūras kaisdami plečiasi vienodai, o plieniniai koklių tvirtinimo elementai užtikrintai laiko koklius. Šiuolaikiniai židiniai ir krosnys projektuojami kartu su kokliais. Kiekvieno šiuolaikinio židinio konstrukcijoje numatyta, kiek ir kokių turi būti koklinių sienelių ir kitų elementų. Tai daroma norint išvengti šilumos praradimo ir konstrukcinių defektų, dėl kurių koklinė sienelė gali perkaisti.
Parengta pagal asa.lt inf.
