Ryžiai – vieni iš daugumos įvežamų produktų. Ryžių patiekalais gardžiuojamasi bene kiekvienuose namuose. Dažnas mūsų juos renkasi ir kasdieniam vartojimui, ir įvairių švenčių proga.
Ryžiai dažniausiai importuojami iš Indijos, Pakistano, Tailando, JAV, Kinijos ir kitų šalių. Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai atkreipia vartotojų dėmesį į kelių pagrindinių ryžių rūšių ypatumus:
Rudieji (lukštenti, nešlifuoti) ryžiai. Jie gaunami nuo kultų ryžių pašalinant lukštą. Šie ryžiai verda šiek tiek ilgiau nei šlifuoti ryžiai. Juose žymiai daugiau skaidulinių medžiagų nei baltuosiuose ryžiuose, nes lukštenant ryžius galimi tik nedideli sėlenų nuostoliai, tuo tarpu šlifuojant ryžius, sėlenų netenkama žymiai daugiau.
Baltieji (šlifuoti) ryžiai. Šie ryžiai gaunami nuo lukštentų ryžių šlifuojant pašalinus visas ar dalį luobelių ir gemalo. Pagal tai, kokia dalis luobelių ir gemalo yra pašalinama šlifuojant, ši ryžių rūšis dar skirstoma į dalinai šlifuotus, nušlifuotus ir visiškai nušlifuotus ryžius. Šiuose ryžiuose žymiai mažiau naudingų medžiagų nei ruduosiuose ryžiuose. Tačiau šių ryžių privalumas – ilgesnis galiojimo laikas, kadangi apdirbimo metu pašalinamas gemalas, kurio riebalai gali greitai apkarsti.
Plikyti ryžiai – tai ryžiai, kurie yra mirkyti vandenyje, termiškai apdoroti, išdžiovinti ir tik tuomet išlukštenti ar šlifuoti. Šių ryžių sudėtyje esantis krakmolas apdirbimo metu virsta kleisteriu. Toks ryžių apdirbimo būdas suteikia jiems kietumo ir, nors dėl šios savybės juos reikia virti ilgiau nei baltuosius ryžius, tačiau jie išlieka birūs ir purūs. Be to, manoma, kad terminis apdorojimas prieš lukštenant ar šlifuojant padeda išsaugoti ryžiuose daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų.
Dažniau vertėtų rinktis ruduosius ryžius dėl didesnio vitaminų, mineralinių ir skaidulinių medžiagų kiekio.
Visos ryžių rūšys yra puikus energijos šaltinis dėl gausaus jų sudėtyje esančio angliavandenių kiekio. Renkantis ryžius verta atkreipti dėmesį į skirtingoms ryžių rūšims būdingus ypatumus. Rudieji ryžiai turi net 8 kartus daugiau magnio, beveik du kartus daugiau fosforo, kalcio ir geležies nei baltieji ryžiai bei šiek tiek daugiau B grupės vitaminų ir folio rūgšties. Baltuosiuose ryžiuose yra šiek tiek daugiau baltymų ir mažiau riebalinių medžiagų. Reikėtų neužmiršti, kad nešlifuotuose ryžiuose žymiai daugiau skaidulinių medžiagų: viename puodelyje rudųjų ryžių yra apie 3,5 g skaidulinių medžiagų, o puodelyje šlifuotų ryžių tik apie 1 g.
Laboratoriniai tyrimai
„Ryžių grūdai, lukštenti ar šlifuoti, skaldyti ar ne, turi būti sveiki, švarūs, be pašalinių kvapų ar kvapų, kurie parodo gedimą. Juose neturi būti nuodingųjų ar kokių nors kenksmingų medžiagų“ – nurodo Lietuvos standartas LST ISO 7301:2004 „Ryžiai. Bendrieji reikalavimai“. Didžiausius leidžiamus teršalų (aflatoksinų, kadmio) kiekius ryžiuose reglamentuoja Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1881/2006 o didžiausius leidžiamus pesticidų likučių kiekius – Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 396/2005.
Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute atliekami šie ryžių laboratoriniai tyrimai: sunkiųjų metalų, aflatoksinų, genetiškai modifikuotų organizmų, pesticidų, aruodinių kenkėjų, juslinių rodiklių (kvapo, skonio). Per šių metų sausio-lapkričio mėnesius instituto Cheminių tyrimų ir Molekulinės biologijos ir genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) skyriai atliko per 3000 ryžių tyrimų. Visi tyrimai atitiko teisės aktų reikalavimus.
Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai pataria:
Perkant ryžius ar kitas kruopas reikėtų atkreipti dėmesį į pakuotę. Pakuotė turi būti nepažeista. Būtina atkreipti dėmesį į produkto realizacijos terminą.
Pašalinis kvapas ir aruodiniai kenkėjai kruopose gali atsirasti dėl netinkamų produkto laikymo sąlygų ar kitų išorės veiksnių.
Namų sąlygomis ryžius ir kitas kruopas rekomenduojama laikyti induose, tamsioje, sausoje, gerai vėdinamoje vietoje.
