„Europos kultūros paveldo dienos tapo puikiu pretekstu apsilankyti įvairiuose šalies miestuose ir atkreipti kultūros paveldo valdytojų, turizmo specialistų ir visuomenės dėmesį į galimybę lankyti ir kitaip susipažinti su kultūros paveldo objektais kuo platesniam gyventojų ratui, tarp jų – ir neįgaliesiems, taip pat formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į negalią turinčius žmones, ypač atkreipiant dėmesį į prieinamumo problemą“, – sako jau antrus metus meninę-socialinę interakciją „Angelų judėjimas“ šiam tikslui pasitelkianti LŽNS projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė.
Pernai šios akcijos dalyviai lankėsi Vilniuje, Marijampolėje ir Panevėžyje, šiemet, be neišsenkančio sostinės kultūros paveldo lobyno, pasidomėjo Ukmergėje ir Kėdainiuose esančiais lankytinais objektais.
Sudomino religinis paveldas
Aušros vartų šventovę gausiai lankančių miesto svečių dėmesį patraukė būrelis... angelų. Balti drabužiai, balti sparnai, besišypsantys veidai – taip atrodantys meninės-socialinės interakcijos dalyviai leidosi į pažintinę kelionę nuo Aušros vartų iki Vilniaus rotušės. Atstumas tarsi ir nedidelis, tačiau jame gausu įvairių kultūros paveldo objektų. „Pasirinkome dažnai turistų lankomą maršrutą, – sako G. Žemaitaitytė. – Kadangi prie šios akcijos prisijungė įvairių nevyriausybinių organizacijų, negalią turinčius žmones globojančių socialinių įstaigų atstovai ne vien iš Vilniaus, jų pačių teiravomės, ką norėtų pamatyti, kas jiems būtų įdomu.“ Taip šįkart pagrindinis dėmesys ir buvo sutelktas į bažnyčias. Rateliais judantys ir juos lydintys eisenos dalyviai stabtelėjo prie Aušros vartų, Šv. Teresės bažnyčios, užsuko į Šv. Dvasios cerkvę, Bazilijonų bažnyčią, prisiminė Lietuvos nacionalinės filharmonijos svarbą, pravėrė Šv. Kazimiero bažnyčios duris, o pažintinę kelionę baigė prie Vilniaus rotušės.
„Angelų judėjimo“ vedlys – daug metų su neįgaliaisiais bendraujantis aktorius Darius Rakauskas –atsakingai pasiruošė kiekvienam sustojimui: jo pateikta istorijos faktų ir įdomių detalių mozaika leido daugiau sužinoti, geriau suprasti aplankytų vietų atsiradimą, jų svarbą.
Iš Pakruojo rajono kartu su šešiais Linkuvos socialinės globos namų gyventojais į Vilnių atvykusi socialinė darbuotoja Lina Jankauskienė neslėpė – jiems ši pažintinė išvyka labai patiko, gerokai praplėtė akiratį. Pasak jos, šių namų gyventojai labai mėgta keliauti, noriai dalyvauja įvairiuose renginiuose. Ir į LŽNS organizuojamą kultūros paveldo pažinimo akciją įsitraukė jau antrąkart – pernai prisijungė prie po Panevėžį keliavusių angelų. „Mums labai patiko gidės pasakojimai, sužinojome daug naujų dalykų, todėl mielai priėmėme kvietimą atvykti ir į Vilnių, – sakė L. Jankauskienė. – Ir angelų sparnai mums labai patinka, leidžia pasijusti daug svarbesniems.“
„Sodra“
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba
Savivaldybė
Judantiems rateliais atviros ne visos durys
Prie meninės-socialinės interakcijos prisijungė ir keturi Vilniaus „Vilties“ specialiosios mokyklos-daugiafunkcinio centro lankytojai. Juos atlydėjusi socialinė darbuotoja Reganta Jurelevičienė apgailestavo, kad drauge negalėjo pakviesti rateliais judančių žmonių. Taip sutapo, kad centro turimas autobusiukas išvežė mokinius į anksčiau suplanuotą ekskursiją, o savarankiškai vykti viešuoju transportu rateliais judantieji nesiryžo. „Turim šešis rateliuose sėdinčius žmones, o į troleibusą daugiau kaip du vežimėliai netilptų, – pasakoja R. Jurelevičienė. – Kuriuos iš jų turėtume palikti? Nutarėme šįkart geriau keliese apsižvalgyti, o vėliau atvažiuosime didesne grupe.“
Socialinę darbuotoją nustebino, kad senamiesčiu pasigrožėti atvykę rateliais judantys neįgalieji patektų ne į visas per šią akciją aplankytas bažnyčias. Bene didžiausią nuostabą visiems sukėlė išmontuotas prie šv. Teresės bažnyčios buvęs keltuvas. Aukštų laiptų neįgalieji tikrai neįveiks ir už bažnyčios durų esančių lobių nepamatys.
Patogiausiai rateliais judantys akcijos dalyviai galėjo užkilti į Šv. Kazimiero bažnyčią. Nors, pasak jų, prie jos laiptų įrengtas keltuvas irgi ne visada veikia, tačiau šįkart norintys juo pasinaudoti nepatyrė jokių nesklandumų. Per šonines duris (žinoma, specialiai paprašius) rateliais judantys neįgalieji buvo įleisti ir į Šv. Dvasios cerkvę.
Meninės-socialinės interakcijos „Angelų judėjimo“ dalyviai noriai bendravo su jais užkalbinusiais praeiviais. Daugelis jų apgailestavo, kad neįgalieji turi gerokai mažiau galimybių patekti į kultūros paveldo objektus, pasigrožėti juose sukauptais turtais. „Ko gero, tik į katedrą su vežimėliu galėtumėte patekti, visur kitur jums kelią pastotų laiptai“, – svarstė užkalbintos vilnietės.
Tokios akcijos, pasak G. Žemaitaitytės, ne tik negalią turinčių žmonių aktyvumo, noro plėsti savo akiratį, dalyvauti bendruose renginiuose pavyzdžiai. Tai ir geras pretekstas prieinamumo klausimus kelti įvairiose diskusijose, konferencijose. „Apie tai, ką matėme, galėsime padiskutuoti ir su naujuoju Kultūros paveldo departamento direktoriumi Vidmantu Bezaru“, – ateities planais dalijosi G. Žemaitaitytė.
Akcijai dėmesio netrūko, paveldo prieinamumui – taip
Pirmą kartą „Angelų judėjimo“ dalyviai domėjosi Ukmergėje esančiais kultūros paveldo objektais. Šis miestas juos traukė dar ir todėl, kad čia yra vienintelis neįgaliesiems pritaikytas piliakalnis, kurį būtinai norėjosi aplankyti. Tiesa, neįgaliojo vežimėliu judanti Irena Žemaitienė neslėpė: savarankiškai į jį pakilti jai vis dėlto nepavyko, teko prašyti pagalbos.
Žinią, kad į Ukmergę atvyksta meninės-socialinės akcijos dalyviai, rajono meras Rolandas Janickas sutiko labai palankiai, netgi pats panoro joje dalyvauti. Kartu su angelais po miestą žvalgėsi ir į neįgaliųjų ekspertų nuomonę įsiklausė ir vicemerė Agnė Balčiūnienė bei Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausioji specialistė Sonata Vitaitė.
Pasak G. Žemaitaitytės, mieste nemažai įdomių kultūros paveldo objektų, deja, prie daugelio iš jų nėra tinkamų prieigų: šaligatvių trinkelės nelygios, nėra nuolydžių, o vedimo takų regėjimo negalią turintiems žmonėms iš viso nepastebėta. Savivaldybės atstovai išklausė akcijos dalyvių pastabas ir pažadėjo, kad po numatytos rekonstrukcijos miestas taps daug prieinamesnis specialiųjų poreikių turintiems žmonėms. Žinoma, prireiks jų konsultacijų. Bet tai, pasak G. Žemaitaitytės, ne bėda – Ukmergė turi aktyvų, prieinamumo problemas gerai išmanantį ir patarti galintį rateliais judantį atstovą Marių Kuprionį, kuris tikrai galės patarti, kokius darbus būtina atlikti, kad po rekonstrukcijos miestas ir jo kultūros paveldas būtų prieinami visiems. O „Angelų judėjimo“ dalyviai atsisveikindami pažadėjo atvykti dar kartą ir patys įsitikinti, ar duoti pažadai įgyvendinti.
G. Žemaitaitytės nuomone, visos panašios akcijos turi išliekamąją vertę. Neįgalieji tampa savarankiškesni, nugali savo baimes išeiti iš saugios namų aplinkos, būti kartu su visais, o visuomenė pamato, kad įgalinti žmonės niekuo nesiskiria nuo kitų, kad jiems rūpi tie patys dalykai.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
