Vis dėlto geraširdė Ina, kuri nusprendė išpildyti nepasiturinčiai gyvenančiai šeimai svajonę, liko priblokšta.
Gerumu ji norėjo pasidalinti su vaiku, kuris savo svajonę įrašė į puslapį vaikusvajones.lt Moteris sako nesitikėjusi sulaukti tokios vaiko motinos reakcijos ir nemalonaus bendravimo.
„Vaikų svajonės - ar tikrai vaikų? Ar tikrai vaikų gyvenančių šeimose, kurioms reikia pagalbos? Kaip ir dažnam lietuviui, taip ir man, artėjant didžiosioms metų šventėms norisi padėti kitiems ir užsidirbti karmos taškų.
Sesuo ne kartą padovanojo vaikams gražesnes šventes, pildydama vaikų svajones. Kadangi patys turime du mažamečius berniukus, nusprendžiau prisidėti ir įgyvendinti mergaitės (8 m.) svajonę projekte „Vaikų svajonės“.
Gaila, pirmoji patirtis nebuvo tokia maloni, kokios tikėjausi. Kadangi esame klaipėdiečiai ir dovaną įteikti norėjome asmeniškai, pasirinkome šeimą gyvenančią Klaipėdoje.
Mergaitės svajonė - striukė, tad sparčiai vėstant orams ir įvertinus tai, jog toks pirkinys atrodo veikiau būtinybė, nei svajonė, gavusi mamos kontaktą iš socialinės darbuotojos, nusprendžiau paskambinti pasiteirauti, ar nevertėtų dovanos įteikti anksčiau švenčių, kad jau dabar vaikas galėtų šilčiau apsirengti.
Pirmas pokalbis nebuvo malonus: nespėjus prisistatyti, mama pareiškė esanti labai užimta ir pasiteiravusi iš kokios organizacijos būsiu, pasiūlė susiskambinti kitą dieną.
Nepavykus prisiskambinti porą kartų, parašiau žinutę pasiteiraudama, kaip ir kada galiu pristatyti dovaną. Atsakius, kad yra užimta ir nesulaukus perskambino, kreipiausi į socialinę darbuotoją konsultacijai, kaip toliau elgtis.
Sekančią dieną sulaukiau mamos skambučio. Vėlgi, nemalonaus.
Pokalbis prasidėjo priekaištais apie nerastus praleistus skambučius ir lavina klausimų: kas aš „tokia būsianti“, ar norėsiu nusipaveiksluoti su jos dukra (pernai kažkas norėjo), kur norėsiu susitikti (namuose ji nenorinti, nes tai pažeidžia jos privatumą), kada norėsiu pristatyti dovaną.
Prakalbus apie pačią striukę, mamos atsakymas pribloškė. Pasak jos, mergaitė turėjo daug svajonių (pvz. Įvairių žaislų), tačiau mama pati nusprendė nurodyti striukę.
Pirma mintis šovusi man, kad striukė tikrai reikalinga, dar kartą pasiūliau atvežti ja anksčiau.
Atsakymas buvo virš visko, kad drabužių jie turintys ir apsirengti mergaitė tikrai turi ką.
Tiesą sakant, suglumau ir sugebėjau išlementi tik tiek, kad noriu padaryti gerą darbą, todėl įsipareigojau išpildyti jis dukros svajonę. Toks mano išsireiškimas sukėlė dar didesnę sumaištį mūsų pokalbyje.
Mama užsipuolė mane klausdama, ką reiškia įsipareigojimas, ar man tai esą darbas.
Sugebėjau tiesiog nutylėti ir atsisveikinti. Po pokalbio kreipiausi į socialinę darbuotoją, kuriai paaiškinusi situaciją, mandagiai pareiškiau, kad privalau atsisakyti šios „svajonės“ ir noriu pasirinkti kitą, nes būtent mano konkrečiu atveju padariau išvadas, kad pastangos padaryti gerą darbą sukėlė daugiau neigiamų emocijų, nei turėjo atnešti pats rezultatas.
Nekalbu jau apie susidariusį įspūdį, jog pastaroji šeima gyvenanti geriau nei mūsiškė ir pastangos iš pačių taupomų pinigų tam, kad padėtume dar sunkiau už save gyvenantiems liko neįvertintos.
Ką jau kalbėti apie patį vaiką, kurio svajonė yra ne jo, o pasipūtusios mamos. O kiek dar tokių šeimų yra šio projekto sąraše, niekas nežino“, - pasipiktinusi pasakoja Ina.
Susidūrėte su panašia situacija ir norite apie tai papasakoti? Nedvejokite ir susisiekite su mumis.
Dėkojame! Medžiaga sėkmingai išsiųsta redaktoriui.
Peržiūrėjus, ji bus patalpinta į straipsnį.
