„Šokti pradėjau nuo vaikystės – šokau pramoginius šokius. Paskui padariau pertrauką ir prieš maždaug 7-8 metus ėmiau šokti socialinius šokius. Pradėjau nuo bachatos, o paskui ėmiau šokti ir kizombą bei sembą“, – pasakoja Andrius.
Vaida sako vaikystėje šokių nelankius, nes manė, kad jos „kreivos kojytės“, tačiau prieš maždaug šešerius metus ji pabandė Lotynų Amerikos šokį salsą, o paskui – ir kizombą. Šis šokis ją visiškai užbūrė ir įtraukė. Vaida nuėjo mokytis kizombos pas Andrių ir neilgai trukus – po maždaug metų – tapo jo šokių partnere.
„Taip susiklostė, kad man reikėjo naujos partnerės, o kadangi Vaida labai karštai žiūrėjo į kizombą, jai labai patiko tas šokis, tai ją ir pasikviečiau į partneres“, – pasakoja Andrius.
Vaida su Andriumi pasakoja, kad kizomba nėra tik šokis – tai bendravimas, tai ir kizombos tėvynės – Angolos – kultūros suvokimas.
„Dalis mokytojų, kurie šoka kizombą, nesigilina į pačią kultūrą. Kol aš nepradėjau gilintis į tą kultūrą, aš negalėjau sakyti, kad esu mokytoja. Nuvažiavusi į kursus Lisabonoje pas vienus iš kizombos pradininkų angoliečius Pechu ir Vanessą, mano suvokimas apie šį šokį apsivertė 100 proc. Aš tiesiogiai pačiupinėjau jų kultūrą“, – kalba Vaida.
Andrius tęsia: kizomba jiems yra pirmiausia prisilietimas prie kitos kultūros, o ta kultūra, kalba mokytojas, labai žavi savo atvirumu. Čia tuoj pat užplūdusias emocijas ima reikšti Vaida:
„Man tai yra šokis, atsipalaidavimo būdas, hobis, aistra, meilė – man viskas yra kizomba. Man labai patinka ta muzika“, – sako ji.
Pakeitė asmenybes
Kizomba šokama esant labai artimam kontaktui tarp partnerių – šokis prasideda nuo apsikabinimo ir dalis šokio vyksta būtent glėbyje. Toks artimas kontaktas su žmonėmis, pasakoja mokytojai, pakeitė ir juos:
„Dabar daug lengviau priimu kiekvieną žmogų, lengviau į jį reaguoju ir man lengviau su kiekvienu bendrauti. Mano požiūris į gyvenimą taip pat šiek tiek keičiasi: pradedu galvoti apie paprastus dalykus, kiek daug reiškia kontaktas su žmonėmis, kaip teigiamai gali žmones tai paveikti“,– pasakoja Andrius.
Jo partnerė sako, kad ji pirmiausia pasidarė nuolankesnė, mat kizombos šokyje moteris klauso, kaip vyras ją veda.
„Aš šiaip mėgstu vadovauti gyvenime, kad būtų viskas pagal mano taisykles, o kizomboje aš galiu būti kitoks žmogus. Aš mėgstu, kai nereikia nieko galvoti. Kizomboje tu gali taip atsijungti, kad visiškai nieko negalvotum ir tiesiog mėgautis, išlaisvinti save“, – dalinasi Vaida.
Sunkus persilaužimas
Vaida ir Andrius kalba, kad iš pažiūros žmonėms gali atrodyti, kad kizombą šokti nėra sunku, nes šokis nėra parodomasis, tačiau abu tvirtina, kad išmokti „suvaikščioti“ kizombos žingsneliu nėra taip paprasta.
„Yra labai klaidinga nuomonė, kad, jeigu esi kažką šokęs prieš tai, išmokti kizombą bus labai lengva. Yra atvirkščiai. Dauguma žmonių įsivaizduoja, kad kizombą šokti labai lengvai, kad tai yra paprastas vaikščiojimas. Taip, kizomba nėra šou, bet kad padarytum teisingai tą vaikščiojimą, reikia su savimi padirbėti. Jei žmogus yra lankęs prieš tai kitus šokius, jis kizomboje ką nors ne taip judina, stovi ne taip – tokiam persilaužti yra dar sunkiau, nei „žaliam“ šokiuose išmokti kizombą“, – pasakojo Vaida.
Andrius priduria, kad žmonės perpranta šį šokį per skirtingą laiko tarpą – priklauso ir nuo individualaus darbo, ir nuo esamų įpročių. Tik kartą jam buvo pasitaikę, kad pirmą kartą šokanti moteris, atėjusi pas jį į privačią pamoką, labai gerai klausė jo vedimo. Visiems kitiems tai užtrunka žymiai ilgiau.
Šokių mokytojai taip pat pabrėžia, kad kizomba – tai šokis visiems, visokio amžiaus žmonėms. Į jų mokyklą buvo atėjęs ir šešiolikmetis (jauniausias mokinys), ir maždaug 70 metų močiutė.
Ateina ir „pasitrinti“
Mokytojai neslepia, kad kai kurie žmonės – dažniau vyrukai – į kizombą ateina norėdami patenkinti savo aistras, tačiau supratę, kad čia – ne ta vieta, greitai pamokas meta.
„Yra tokių, tačiau pas mus jie nelieka. Jie pamato, kad nepadarys taip, kaip nori. Jeigu jiems nepatiko kažkokia mergina iš grupės, jie nebeis į pamokas, nes čia reikia nuolat keistis poromis. Aišku, būna tokių porų, kurios nenori skirtis ir jos būna kartu, tačiau kurie keičiasi, jie šoka ir su dvidešimtmečiais, ir keturiasdešimtmečiais – tiems, kas ateina su paslėptomis intencijomis, tai nepatiks ir į pamokas jie nebeis“, – aiškina Vaida.
Andrius kalba, kad į artimą kontaktą vakariečiai ir afrikiečiai žiūri skirtingai. Pavyzdžiui, vakariečio akimis romantiškas ar net aistringas šokis Afrikoje šokamas ir šeimose: vaikai su tėvais, anūkai su močiutėmis ir pan.
„Angoloje šokis yra kultūra, tai yra šeimos susibėgimas, o Vakaruose yra kitaip. Anksčiau, prisimenu, atėję į pamokas žmonės labai stebėdavosi, kad reikės eiti į tokį artimą kontaktą, ši problema net tarp porų gyvenime būdavo: poros šokdavo per atstumą, neapsikabindamos. Ypač merginos bijo prisileisti vyrus į savo zoną – kai kurios to nebeatlaiko ir nebelanko. Kiti gana greitai persilaužia ir paskui tuo mėgaujasi“, – vienas per kitą pasakoja mokytojai.
Kai šokant „išskrendama“
Andrius sako, kad kizomba tikrai neturėtų būti naudojama kaip seksualinis pasitenkinimas – greičiau džiaugsmas ir bendravimas.
„Seksualinis pasitenkinimas gali gimti tarp dviejų vienas kitą gerai pažįstančių ir to norinčių žmonių, tačiau pati šokio esmė neturėtų būti seksualinis pasitenkinimas. Šokant kizombą būna kitaip – kartais tu tiesiog „išskrendi“, laikas dingsta... Tą „kizombos feelingą“ (kizombos jausmą – red.) labai sunku apibūdinti. Tai tarsi meditacija, kosmosas...“ – kalba jis.
Tas „kizombos feelingas“, sako Vaida, yra tas jausmas, kuris šokyje labiausiai ir „veža“:
„Aš ir pradėjau šokti kizombą dėl to, kad, kai nuėjau į pirmąją atvirą pamoką, iškart tą nuostabų jausmą ir pajutau. Nežinau, kaip, bet ir aš, ir tas partneris, su kuriuo atėjau į šokius, tą pajutome. Abu klausėme: „kas čia buvo?“ ir nesupratome, nes jausmas buvo žodžiais neapsakomas. O naudojome tik pagrindinius kizombos žingsnelius!“ – dalinasi Vaida.
Andrius priduria, kad tą jausmą šokėjai apibūdina kaip „wow.....“, tačiau jis neaplanko taip jau dažnai. Ir niekas negali pasakyti, kaip tą jausmą sukurti, kada jis aplankys ir su kokiu žmogumi.
Tad čia juos – ties tuo nepaprastu „wow“ jausmu – ir paliekame. Paliekame šokti, nes šokis būna iškalbingesnis už tūkstančius žodžių.
