Pamela prisimena, kad dar nepradėjus eiti į mokyklą, tėvai ją nuvedė į gražaus vaikščiojimo pamokėlės. Mažylei jos labai patiko. Pradėjusi lankyti mokyklą, Pamela pamatė tą pačią mokytoją, kuri čia jau mokė vaikus liaudies šokių. Tad Pamela nieko nelaukdama pradėjo šiuos šokius lankyti. Ir nors buvo daug kartų, kai mergaitei jau jie nusibosdavo ir norėdavosi mesti, visgi mergina atšoko iki devintos klasės.
„Nors tie šokiai labai rimti nebuvo – mokykliniai, bet vis tiek jie mann pasitarnavo. Kontroliuoti savo kūną aš galėjau. Visgi lankstumui lavinti turėjau įdėti darbo vėliau, kai jau suaugau.
Lindyhopas mano gyvenime išlindo netikėtai. Pamačiau video youtuube kartu su broliu, kuris pasakė, kaip man šie šokiai tiktų. Brolis buvo mano autoritetas labai ilgą laiką ir aš, tuomet šešiolikmetė, su draugais nuėjau į pirmą lindyhopo pamoką. Ten man labai blogai sekėsi. Dviems draugėms, su kuriomis lankiau šokius, viskas ėjosi kaip iš pypkės, o man ne“, – pasakojo mergina.
Sužavėjo improvizacija
Pamela sako, kad lindyhopas visiškai skyrėsi nuo liaudies šokių – anuose šokiuose žingsneliai prasidėdavo einant į priekį, o lindyhope – atgal, be to, liaudies šokiuosevisos choreografijos būdavo surepetuojamos, o lindyhope – labai daug improvizacijos. Toji improvizacija Pamelą ir sužavėjo, nepaisant ir nepasisekimų pamokose.
„Iš pradžių man buvo labai sunku, sunkiai suvaldydavau savo kūną ir dėl to pykau. Galvodavau: kaip aš čia – šokėja – negaliu gerai šokti. Tada grįždavau namo ir treniruodavausi: su durų rankena, su kėde. Su lindyhopą lankančiomis draugėmis treniruodavomės per pertraukas – mums labai tas šokis patiko ir pasidarėme nuo jo visiškai priklausomos“, – linksmai pasakojo mergina.
Tapo mokytoja
Neilgai trukus Pamela ėmė greitai tobulėti šiame šokyje, pradėjo dalyvauti pasirodymuose ir jau po dviejų metų pravedė pirmąsias pamokas. Vieni Pamelos draugai, su kuriais ji šokdavo pasirodymuose, atsidarė savo lindyhopo studiją ir paskui po kurio laiko reikėdavo juos pavaduoti – taip aštuoniolikmetė Pamela ėmė mokinti dažniausiai už save vyresnius šio šokio.
„Šokių studijos vadovas Martynas man sakė, kad aš buvau labai prasta mokytoja – buvau pati dar vaikas, tokia „išsitaškiusi“. Man labiau rūpėjo šokiai nei mokytojavimas, o be to, visi buvo už mane vyresni ir man buvo labai nedrąsu. Bet ką – mokini ir įsivažiuoji. Taip ir prasidėjo mano mokytojos karjera“, – kalba šokėja.
Tarptautiniai vandenys
Kai Pamelai buvo 20 metų ji buvo pasitempusi čiurną (tiesa, ne šokdama, o slidinėdama ant kalniukų) ir mėnesį praleido be šokių. Visgi mergina buvo laimėjusi bilietą į lindyhopo festivalį Slovėnijoje ir nepaisydama nei traumų, nei to, kad neturi pinigų – pasiskolino iš vaikino – ji išrūko automobiliu į Slovėniją.
„25 val. praleidom automobilyje, man koją skaudėdavo, tai užsidėdavau tokį vaistų lopą ir eidavau šokti. Ten mane ir pastebėjo keli tarptautinio pripažinimo sulaukę šokėjai – Juan Ignacio Villafane iš Argentinos ir Todd Yannacone iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Mums važiuojant namo, kai įvažiavau į Lietuvos teritoriją, man įsijungė internetas ir per „Facebook“ gavau ilgą žinutę iš Toddo, kurios esmė: „labas, gal norėtum su manimi treniruotis ir galbūt ateityje būti mano partnere?“ O šis šokėjas jau maždaug dešimtmetį šoko ir jau vesdavo lindyhopo seminarus po visą pasaulį.
Gavus šią žinutę, aš niekam nieko nesakiau pora mėnesių, o viduje spygavau iš laimės. Aš bijojau kam nors tai sakyti – tai man buvo didelė naujiena. Aš net nežinojau, ko iš to man beatsiveriančio gyvenimo tikėtis, nes jis atrodo labai įspūdingai. Tu žiūri į tuos šokančius tarptautinio masto šokėjus, žaviesi jais, o čia – pasiūlymas tą patį daryti man“, – kalbėjo Pamela.
Laiku ir vietoje
Kodėl pasirinko būtent ją? Lietuvoje jau tuo metu buvo daug nuostabių lindyhopo šokėjų, šokančių ilgiau nei Pamela, tačiau galimybę treniruotis su pasaulinio garso žvaigždėmis gavo ji. Pamela sakė, kad ji visiškai atsidavė šiai aistrai.
„Manau, kad pasitaikiau laiku ir vietoje ir buvau visiškai atsidavusi tam, ką darau. Neturėjau jokių apribojimų. Sakiau: gerai, darom, „dzin“ tas universitetas (Pamela tuo metu jau studijavo), aš tiesiog nėriau į lindyhopo šokių pasaulį“, – prisimena ji.
Mokytojauti į Naująjį Orleaną
Tad tą vasarą Pamela tarptautinėje lindyhopo stovykloje Švedijoje – Herrang Dance Camp – treniravosi su Toddu, kuris jai pasiūlė vykti pas jį į Ameriką ir mokyti kartu. Visgi duetas nutarė palaukti, kol Pamelai sueis 21-eri, kad ši galėtų legaliai nueiti į barą – gyva muzika, pagal kurią šoka šokėjai, Amerikoje groja baruose, o į barus ten galima įeiti tik nuo 21-erių. Tad sulaukus gimtadienio Pamela išsiruošė į didžiąją savo kelionę – už Atlanto.
„Pas mus yra daug nusistovėjusių taisyklių, kad pirmiausia reikia pabaigti universitetą, kad iš šokių negyvensi... Kai pasakiau tėvams, kad važiuoju į pirmą savo turą į Ameriką, jie sakė: „ką?? Kur??“ Jiems buvo nesuvokiamas dalykas. Man 21-eri, aš išvažiuoju į Ameriką – pas ką, su kuo? Tas „bičas“ visas tatuiruotas, važiuoju į Naująjį Orleaną – pas „nusikaltėlius, į nesaugų miestą“. Buvo labai daug nusistatymo prieš tai.
Tėvams atrodė nesuvokiama, kad man nuperka bilietą į Ameriką, man duoda, kur gyventi, man užmoka už maistą ir dar užmoka už mano duodamas pamokas. Jiems tai skambėjo kaip apgaulė, kad čia per gerai“, – prisimena Pamela.
O šokėja į Ameriką nuvyko. Ir nebuvo ten vien tik rožės ir pūkučiai. Jai buvo sunku – merginos anglų kalba buvo labai paprasta, Pamela negalėjo dorai išreikšti savęs, ji buvo jauna ir mažai patyrusi mokytoja, tad susitvarkyti su užgriuvusiu nauju pasauliu buvo darbo. Pamela turėjo įgyti drąsos, pradėti kalbėti pamokose, tačiau po truputį ji tai ėmė daryti.
Kultūriniai šokai
Po to Pamela pradėjo daugiau keliauti po pasaulį, ją ėmė kviesti vis daugiau lindyhopo festivalių organizatorių. Tos kelionės taip pat nebuvo vien tik linksmybės – Pamela prisimena ir sunkių akimirkų. Kartais sunku būti ir žvaigžde.
„Turėjau unikalią patirtį Pietų Korėjoje. Ten žmonės yra labai nuolankūs, jie netgi tave sugarbina, tu jautiesi kaip roko žvaigždė ten. Pamatę tave, jie klykia, prašo parašų (Pamela yra pasaulyje žinoma lindyhopo šokėja – red.), jiems nuolat reikia nuotraukų su tavimi. Jeigu paprašai jų kažką padėti, jie netgi apsiverkia.
Tad kai buvau ten, labai susirgau – turėjau 39 laipsnių temperatūrą, o man reikėjo vesti pamokas. Jas pravedžiau, bet buvo labai sunku, jaučiausi išglebusi, gėriau daug vaistų. Jie, aišku, norėjo fotografuotis po pamokos, o aš prašiau tai daryti kitą dieną, nes aš blogai jaučiausi. Man buvo tiek daug dėmesio iš jų, nemokėjau jiems pasakyti ne, kad paliktų mane ramybėje – jie buvo apstoję mane ratu, aš nežinojau, ką daryti... Jaučiausi tokia bejėgė ir iš emocijų apsiverkiau. O tada jie pamišo. Pradėjo lakstyti, man nešti daiktus, vandenį, visi pradėjo mane liesti. Aš nubėgau pas kitą mokytoją, įsikniaubiau į ją ir pasakiau: „išvesk mane iš čia“, – prisimena nemalonią patirtį Pamela.
Sunkumai šokyje
Tad pašnekovė apie blizgučiais apipintą lindyhopo bendruomenę griauna mitus: ne viskas čia taip gražu. Aišku, yra tikrai puikių dalykų, sako ji, ir Pamela myli šokį, tačiau ir šioje bendruomenėje būna visko – seksualinio priekabiavimo ir net prievartavimų, seksizmo, rasizmo ir kitų dalykų (kalbant pasauliniu mastu).
„Kultūros susipina, santykiai susipina, šokyje yra daug lietimosi, tai būna visko – pradedant nuo mano jausmų ir santykių su kitais žmonėmis bei kultūromis ir baigiant lindyhopo bendruomene apskritai.
Pavyzdžiui, dabar labai aktuali problema lindyhopo bendruomenėje buvo seksualinės prievartos. Ir tai nebuvo vienkartinis atvejis. Nenorėčiau minėti pavardžių, bet čia nukentėjo daug žmonių (kalbant pasauliniu, ne Lietuvos mastu – red.).
Tad daug problemų čia yra. Tame šokyje labai sunku pasakyti „ne“, kai kviečia pašokti. Aš jaučiu pareigą prieš mokinius su jais šokti, bet būna, kad žmogus tau nemalonus ar tu jautiesi labai pavargusi... Sunku pasakyti tą „ne“, – dalinasi patirtimi profesionali šokėja.
Visąlaik vakarėlis
Lindyhopo pasaulyje yra daug mokytojų sudievinimo, sako Pamela, ir ji bando atsakyti sau, kodėl taip yra. Gal tų mokytojų yra per mažai? Ir būti sudievinamam nėra taip lengva – tada tu jauti didelę atsakomybę prieš kitus, jautiesi pavyzdžiu, ir tas, sako mergina, yra sunku.
„Būti keliaujančia šokių mokytoja, nors anksčiau to ir labai norėjau, irgi yra sunku. Kai tu važiuoji kiekvieną savaitgalį į kitą šalį ir neturi nuolatinio būsto, nieko neturi pastovaus, yra nelengva. Vis būni su naujais žmonėmis, jiems visą laiką – vakarėlis, vakarėlis patampa tavo gyvenimu, o ne visą laiką norisi „tūsintis“. Gal aš atrodau tokia linksmuolė ekstravertė, bet man iš tikrųjų reikia daug ramybės ir vienišumo.
Vienu momentu buvau išvis perdegus, nes tris mėnesius sirgau, neturėjau laiko pasveikti, nes ketvirtadienį išskrendi, pravedi pamokas, atšoki, parskrendi pirmadienį, dar vedi reguliarias vietines pamokas, tik atrodo pasveiksti – ir vėl išvažiuoji, ir vėl blogas oras lėktuvuose, ir vėl visos ligos grįžta. Jei, neduok Dieve, dar susižeidi – pamokas vis tiek turi vesti. Prisimenu, kartą su sulūžusiu pirštu vedžiau pamokas. Lūžo pirštas – į ligoninę. Ten prašvietė, subintavo. Tada atgal į pamokas, ant kėdutės – koją į viršų ir su mikrofonu vedi pamoką. Nėra kam tavęs pakeisti, nes tu išvažiuoji, esi ten ir tavęs laukia“, – kalba Pamela.
Rastas balansas
Tad ilgą laiką „lagaminuose“ gyvenusi šokėja nutarė grįžti į Lietuvą ir dabar ji gyvena čia bei keliauja mažiau – tada Pamela susibalansuoja gyvenimą ir jaučiasi laiminga.
„Aš dabar pasiskaičiuoju, kiek man reikia pinigų per mėnesį, kad galėčiau sau leisti tai, ką noriu, ir tiek dirbu. Noriu dirbti kuo mažiau. Dabar jau aš galiu rinktis, kur važiuoti, kur ne ir kaip dažnai. Tad aš dažniausiai išvykstu tris savaitgalius per mėnesį. Tada man būna gerai. Jeigu keliauju daugiau, jau man per daug, jau pasidarau nepatenkinta ir pradedu mąstyti egzistencinius klausimus“, – kalba mergina.
Be to, pašnekovė prisimena, kad kai ji pradėjo savo tarptautinę karjerą, ji yra turėjusi tokių partnerių, kurie jos negerbė ir tai merginai buvo labai skaudu. Laimei, dabar, kai pašnekovė įgavo daugiau patirties – tiek gyvenimiškos, tiek ir profesionalios – ji jau pastovi už save ir nesirenka tų partnerių, kurie jos negerbtų.
„Kai metai bėgo, aš apsisprendžiau, su kokiais žmonėmis nenoriu dirbti ir su kuriais noriu. Aš nusprendžiau, kokias sąlygas noriu turėti ir jas turiu. Aš sutvirtėjau ir pradėjau kovoti. Aš dabar ir džiaugiuosi savo darbu todėl, kad jaučiu, jog susikūriau tokią aplinką, kokios aš ir noriu. Aš myliu šokį, bet tai yra mano darbas. Kai aš pradėjau tai vertinti kaip darbą, o ne kaip hobį, aš pradėjau leisti sau pavargti ir man atsileido visi raumenys ir nervai. Supratau, kad viskas gerai – tai yra mano darbas, nuo kurio galiu pavargti, kurio galiu nenorėti ir t.t. Aš myliu savo darbą, bet tai nereiškia, kad jis manęs neužknisa“, – dalinosi Pamela.
Tad daugelis susižavėjimo akimis bežiūrintis į šokių aikštelėje grožybes išdarinėjančius mokytojus dabar žinos, kad ne viskas ten taip lengva ir gražu, kaip atrodo: su šlove ateina ir savi sunkumai bei rūpesčiai. Pamela džiaugiasi, kad šis sunkusis įsitvirtinimo etapas jau praeityje.
