Atsigavę po Misti pamojavom didžiąjam vulkanui tikėdamiesi daugiau nesusitikti ir išvažiavom link Kusko miesto vartų į Peru simbolį – inkų miestą Machupicchiu.
Kusko – aplinka, žmonės, nuotaikos
Kusko - visai jaukus akmeninis miestas, grįstom siaurom gatvėm, okupuotom visų tautybių turistų ir juos viliojančių prekeivių. Nors ir turistinis, bet atrodo Unesco paveldo miestas gyvena savo gyvenimą, pakankamai ramų ir idomų, nepaisant didelių turistų srautų – su kaukėmis išėję į gatves švenčia karnavalines šventes, glaudžia tarptautinį tautinių šokių festivalį ir atokesnėse aikštėse vakarais susėdę šnekučiuojasi ar klausosi brazdinamų gitarų. Gražus miestas, erdviom aikštėm ir masyviais, bet dailiais pastatais, nelygių kraštų akmeniniais fundamentais. Gaila, kad šio miesto grožio kaina kiek didoka... daugelis šio miesto pastatų yra pastatyti aplink esančių sugriautų Inkų šventyklų ir miestų pagrindu.
Cusco (Peru) (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Kusko įsikūręs šventame slėnyje, kur Inkų imperijos gyvavimo laikais buvusi ne viena gyvenvietė ir šventykla atvykus užkariautojams ispanams tradičiškai buvo sunaikinta ir įkurtas Kusko miestas, kuriam statybines medžiagas ėmė iš aplink esančių šventyklų. Būtent todėl Kusko galima pamatyti daug pastatų akmeniniais cokoliais, kolonomis ir netaisyklingų formų akmenų apdailomis. Mieste dėl didelio turistų srauto visus metus galima pamatyti daugybę nuo kalnų nusileidusių vietinių indėnų už grašius pardavinėjančių savo rankom padarytus muzikos instrumentus, rankdarbius, medžio ir molio dirbinius, audinius ir iš natūralių medžiagų padirbtus papuošalus. Mieste, kur gana gyvas naktinis gyvenimas, šėlstantis baruose ir kavinėse su gyva muzika ar regetono, regio ritmais, galima rasti ir kokaino. Jį siūlo gatvėmis migruojantys vietiniai. Jis čia pigus, vos dešimt dolerių – turistinė kaina. Peru po Kolumbijos yra antra valstybė pagal pagaminamo kokaino kiekį. Apie žolę iš viso nėra ką kalbėti, ji čia beveik legali ir plačiai vartojama.
Cusco (Peru) (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Kusko erdviuose kiemeliuose, paslėptuose už aukštų sienų ar arkinių sunkių durų, pagal ispanišką tradiciją bėga fontanai ir žydi gėlės, besileidžiančios nuo medinių balkonų turėklų, po kolonadomis pavėsyje supamose kėdėse ilsisi senjorai kaubojiškomis skrybėlėmis ir išmintingom akim. Bebraidžiodami po miesto gatves visai pakeliui link mūsų hostelio užėjom kiemelį, neatitinkantį standartų – nebuvo nei fontanų nei gėlių, tik daug jaunimo, skardinėse statinėse deganti ugnis ir būrys jaunimėlio besišildančio sugrubusias rankas prie šokančios ugnies pagal gyvai kalbinamų gitarų muziką. Kiemelio šeimininkas, vietinis fainuolis indėnas, ilgais plaukais ir paukščio plunksna juose, ilga ponča bei nuoširdžia šypsena – menininkas, subūręs bendraminčius ir atidaręs teatrą, kur gali pasirodyti visi, kas nori, o žiūrovai nusipirkti aštrios imbierinės arbatos už kosminę kainą ir taip prisidėti prie entuziastų veiklos rėmimo.
Kalnuotose Kusko gatvėse vėl išvydome spalvų – ryškiai mėlynos durys, mediniai balkonai ir geltoni bei rožiniai ar violetiniai namai. Pirmą kartą šalia Peru vėliavos pamtėme kabančią vaivorykštę, kuri kiek panaši į homoseksualų vėliavą, tačiau yra kitokia ir indėnams yra šventa vaivorykštė. Ant šaligatvių pritūpusios moteriškės, į dvi kasas supintais ilgais plaukais, ant spalvotų skarų pardavinėjo suvenyrus ar siūlė nusifotografuoti už kelis pinigus. Jaunos mergaitės pasipuošusios tradiciniais kostiumais ir nešinos ožiukais ar mažais paršeliais taip pat vaikštinėjo gaudydamos su jom įsiamžinti norinčius turistus. Visas šitas vietinių prisitaikymas prie turistų norų šiek tiek priminė liūdną zoologijos sodą... Labai norėjosi to natūralaus tradiciškumo, už kurį neprašo susimokėti, kokį matėm Puno, o ne tokio kaip Sapoj Vietname ar Kusko. Bet turbūt neįmanoma, kad tradicija išliktų nepaliesta globalizacijos ir turistų srauto, kuris priverčia išsigimti natūralų vietinių gyvenimo ritmą.
Cusco (Peru) (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Viskas prasidėjo dar tada, kai atvykę ispanai vertė indėnus išsižadėti visko, kuo tikėjo, ir atsiversti į naują užkariautojų padiktuotą gyvenimą, kur karaliauja nuajas Dievas, nauja tvarka ir naujas suvokimas į supančią aplinką. Baltieji įsibrovė į indėnų žemes, išgrobstė visą turtą, kelis amžius lobo iš indėnų žemėse esančio sidabro, aukso, brangakmenių klodų, kuriuos eikvojo pačius indėnus pavertę vergais, beveik sunaikino visą tenykštę kultūrą, nekalbant apie tai kiek išžudė, išprievartavo ir suluošino. Ir dabar būdami turistai vėl kartais nepagalvoję duodame skatiką indėnų vaikui, kuris po kelių metų nežinos kito pinigų prasimanymo šaltinio, tik tą iš angliškai kalbančio žmogaus...Žiauru...
Cusco (Peru) (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Bet grįžtant prie linksmybių, Kusko yra kur pasilinksmint, kur paklausyt gyvos muzikos koncertų, yra ir šokolado fabrikas J Niam niam, jame galima pačiam išmokt pasigamint šį saldumyną pradedant nuo kakavos pupelių apdorojimo. Mažame muziejuje galima sužinoti visą šokolado istoriją. Karšto šokolado gėrimą gėrė majai, nesaldintą ir kartų naudojo ritualams, kol į majų žemes įsiveržę actekai neatrado šio gėrimo ir liepė majų žemėse gyvenusiems žmonėms duokles mokėti kakava. Actekų imperijoje netrukus kakava tapo pagrindinė valiuta ir kartus tirštas gėrimas - privilegijuotos klasės malonumas. Actekai kartų majų gėrimą pagardindavo vanile, juodais pipirais, aštriais prieskoniais, anyžium ar cinamonu. Ispanai atvykę į actekų imperijos žemes, dabartinis Meksiko miestas, irgi susižavėjo šiuo gėrimu ir vietinių turtuoliams grasino, kad atims gyvybę, jei neatiduos visų savo brangenybių tarp jų ir kakakos pupelių.
Taip šokoladas, tiksliau kavos pupelės 1585 m. pateko į Europą ir tik po kiek laiko Henri Nestle „išrado“ pienišką šokoladą. J Dabar Nestle kompanija vis dažniau patenka į aplinkosauginių organizacijų akiratį kaip kompanija, perkanti kakavą iš pardavėjų, naikinančių miškus, tam, kad sodintų kakavą ar palmių cukrų duodančias palmes. Nestle vardas figuruoja straipsniuose apie nykstančias gorilas Indonezijoj, nes jų buveinės siaurėja dėl kertamų miškų ir didinamų palmių plantacijų. Kiekvienas besidomintis aplinkosauga ir bent kažkiek remiantis planetą siekiančius apsaugoti judėjimus boikotuoja Nestle produktus, kuriuose dažnai naudojamas palmių cukrus. Greenpeace itin aktyviai vykdo švietimo kampaniją apie Nestle produktų sudedamąsias medžiagas ir jų kelią bei pasekmes...
Cusco (Peru) (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Kusko visai įdomus miestas kiek paėjus toliau nuo turistinių vietų – visai netoli yra įsikūręs didelis turgus, kuriame vietiniai perka reikalingiausius daiktus, tradicinius kostiumus, maisto produktus ir dar gali pigiai ir skaniai pavalgyti. Azijoje galvojome, kad matėme turgų, kur higiena ir šaldytuvai, švarūs prekystaliai neegzistuoja, bet čia išvydome beveik tikrą mėsinę. Ant betoninių stalviršių moterytės dideliais peiliais kapojo kaulus, pjaustė mėsą ir dėliojo jos gabaliukus į skirtingas krūvas. Galima įsigyti visas gyvulio kūno dalis – peruiečiai valgo viską – nuo mėsos, prie kurios esam pripratę, iki kanopų, žarnų, vidaus, lyties organų, akių ir net žandikaulių su dantimis. Ant prekystalių šelmiškai mums šypsojosi kelios dešimtys šypsenų. Nuo vėjo ant kablių sukabintos lingavo vištų kojos ir siekė pasisveikinti. Vos už kelių metrų ant aukštų kėdžių sėdėdamos tetos, apsikrovusios vaisiais, maišė vaisių kokteilius. Kartais tokie turgūs įdomesni nei muziejai – atspindi dabartinį gyvenimo vėją.
Dar toliau paėjus turistams ne tokiom saugiom gatvėm už aukštų tvorų lygiagrečiai sustatytose sienose mirusiųjų pasaulis arba tas, kokį mirusiems padaro gyvieji. Mažos urnų kapavietės lyg langai, kiekvienas vis kitoks, kitokiom “užuolaidom“, savaip padabintas. Pagal langelio turinį ir išvaizdą galima įtarti, ar mirusysis buvo iš turtingos ar vargingesnės šeimos. Tarsi lėlių Barbių namelyje mirusioje vietoje galima rasti viską, ką mėgo vėlionis – cigaretes, pabertas prie nuotraukos, alkoholinio gėrimo butaforinius buteliukus, žaislus, plastmasines žaislines svirduliuojančias, jei elementai dar veikia, gėles, muilą, gal buvo švaruolis, ir kitus daiktus, kurių turbūt nei vienas lietuvis nedėtų ant kažkieno kapo. Pietų amerikiečių kapinės yra savotiškas muziejus, kur kaskart gali atrasti vis kažką naujo ir ne dėl to, kad jų kapinių forma mums yra neįprasta, bet dėl laidojimo tradicijų skirtumo ir mums neįprastumo.
Machupicchu – inkų dingęs miestas
Aukštai kalnuose tarp dviejų viršūnių kompaktiškai ir labai organizuotai įsitaisęs Inkų miestas, kurio įkūrimo būtent tokioje vietoje priežasties taip niekas ir nežino. Viena iš versijų yra, kad Inkai bandydami išsaugoti savo griūvančią imperiją bandė pasislėpti kalnuose ir taip apsaugoti savo žmones ir turtus. Kita, kad ši vieta buvo tarsi šventa dėl astrologinių priežasčių ir stūgsančių kalnų. Netikėtai 20 a. atrastas JAV mokslininko, kuris ieškojo visai kito dingusio miesto. Eidamas paskui apylinkėse gyvenančio valstiečio vaiką, žaisdavusio griuvėsiuose ir pažadėjusio juos parodyti, mokslininkas po ilgo lipimo į statų kalną išvydo dingusį Inkų miestą, per ispanų užkariavimą likusį neatrastą.
Dėl atokios vietovės ir didelio aukštingumo, taigi savotiško izoliuotumo, mieste buvo išlikę daug nesunaikintų ir neišplėštų archeologinių dirbinių, kuriuos mokslininkas parsivežė į Jeilio (Yale) universitetą ir iki šiol Peru negrąžina. 2011 m. - Machupicchiu šimtmetis, bet kolkas Peru vis dar prašo JAV grąžinti archeologinį šalies turtą, kuris buvo neva pasiskolintas tyrimams ir turėjo būti grąžintas po kelių metų. Keli metai užsitęsė ir neaišku, ar Peru kada atgaus savo istorijos turtus. Pats Machupicchiu visai gerai atrodo – ganėtinai mažai apgriuvęs, nes apie 25 proc. viso miesto statinų yra atstatyti. Ant laiptuotų terasų ganosi spalvotos lamos, kurios dabar yra tikrosios Macchupicchiu šeimininkės, vaikštinėjančios tarp nugriuvusių akmeninių sienų dalių žiūri pro belangius buvusio miesto langus ir ramiai skabo žolę, nekreipdamos dėmesio į juos besivaikančias fotoaparatų blykstes. Lamos gražiai prižiūri savo namus, tvarkingai nuskabo žolę ir taip formuoja nepriekaištingą pievelę, ant kurios gera prisėsti nusikalusiems svečiams turistams. Laiptuotos terasos inkų miestui tarnavusios kaip vienas iš pragyvenimo šaltinių, nes ten buvo auginamos įvairios maistinės kultūros kaip kynua, daržovės, koka ir tropiniai vaisiai, dabar labiau tarnauja kaip pikniko ar poilsio vietos. Miestas griežtai suskirstytas į atskiras dalis – gyvenamųjų namų, šventyklų, šalia kurių įkurta observatorija ir ritualinis akmuo, tarnavęs kaip saulės laikrodis arba astronominis kalendorius, bendros susirinkimos erdvės, kurioje stovi didelis žuvies arba priešais stūgsančių kalnų formą atkartojantis vestuvių akmuo ir agrikultūros (terasų). Visi statiniai pastatyti tik iš akmenų be jokios jungiamosios medžiagos, preciziškai nušlifuoti, kad idealiai atitiktų kraštai ir būtų atsparūs žemės drebėjimams.
Miestas buvo pastatytas ir išplanuotas taip, kad būtų patogu žemės ūkiui, aukštuomenės ir paprastų žmonių gyvenimui, būtų sunkiai pasiekiamas priešui ir idealus jame gyvenančiam. Strategiškai apsaugotas ir išplanuotas, be to įsikūręs ir itin gražioje, bet sunkiai pasiekiamoje vietoje nors vos už 80 km. nuo Kusko, pagrindinio inkų miesto, gal būtent dėl to išliko „neaplankytas“ užkariautojų ispanų ir dabar yra vienas iš lankomiausių priešispaninių vietų, natūraliai įtrauktų į Unesco paveldo fondo sąrašus.
Patarimas ne vežimas
Pigus kelias iki Machupicchiu egzistuoja ir yra ganėtinai populiarus tarp sunkias kuprines tampančių keliautojų – nereikia mokėti šimtų dolerių už traukinį. Kelias daugiau mažiau atrodo taip:
Iš Kusko nepaprasto grožio kelionė skardžiais (kelias be apsaugų, bortelių ir užtvarėlių barškančiu autobusu, nežinia, kurioje vietoje sustosiančiu) iki miestelio Santa Teresa. Ten jau atvykstančių laukia taksi ar mikriukai, vežantys iki miestelio Santa Maria arba tiesiai iki traukinių stoties Hidroelektrika. Kelias, verčiantis paprakaituoti, nes eina stačiu skardžiu, statomu keliu, todėl neasfaltuotu ir trupančiais kraštais. J Bet vaizdas į tarpeklį fantastiškas ir kartu protui nesuvokiamas, nes kitame tarpeklio šlaite namai stovi beveik visai ant skardžio, o kai pagalvoji, kaip ten nusigauti, mintyse iškyla Misti, tik bėda ta, kad čia dvigubas atstumas negu Misti. J Tarpeklis mirguliavo visomis spalvomis, apačios nematėm, stengėmės žiūrėt į viršų ar priekį, bet iš niekur atsirandantys kriokliai savo purslais taškė kelis metrus aplink sudarydami daugiasluoksnes vaivorykštes.
Atvažiavę iki Hidroelektrika stoties gerai išmintu keliu palei bėgius ir sekdami nuorodas kulniavom link Aquas Calientes. Kelias nepaprastai gražus, iš dešinės tekanti upė, kurioje lyg plastelininiai balti milžiniško dydžio akmenys, taip nugludinti vėjo ir vandens, kad atrodo, jog juos kažkas nušlifavo.
Kam jie priminė balto plastelino kamuoliukus, kam atrodė lyg zefyrai, bet niekas nesiginčijo dėl jų grožio ir tik šypsodamiesi stebėjo vandens sroves, įstrigusias tarp baltų milžinų. Pats kelias palei bėgius apie tris valandas iš tiesų nesunkus ir labai gražus pasivaikščiojimas dar taupantis ir krūvą pinigų. Ant bėgių prikritę raudoni, oranžiniai ir balti žiedlapiai tarsi sveikino einančius, laiks nuo laiko ant galvų nusileisdavo žiedlapiai, primenantys iš filmo „Avataras“ švento medžio Enios pūkelius. Saulė šypteldavo ir suspindėdavo upės vanduo, apakindamas ir versdamas žvilgsnį nukreipti į po kojomis kilimą sudarančius žiedlapius.
Aguas Calientes miestelis padalintas į dvi dalis – vieną turistinę, kur visos parduotuvės ir barai turistinėm kainom, ir kita dalis prie stadiono kitoje upės pusėje, kur pigiau, daugiau vietinės autentikos ir galima iš arčiau pamatyti miestelėnų gyvenimą. Šeimos, šunys – visi susirinkę stadione sėdėjo ant dirbtinės dangos, energingai varžėsi mažose futbolo rungtynėse, daužė tinklinio kamuolį, žaidė badmintoną, voliojosi ar ant paklodžių tampė kūdikius bandydami juos prajuokinti. Pats miestelis neturi kelių, vedančių į jį, tik geležinkelį, kuriuo atvažiuoja ir žmonės, ir kroviniai. Keistas faktas yra tas, kad izoliacija tuo nesibaigia, nes geležinkelio linija, vedanti į gyvenvietę, priklauso Čilei, gal todėl kelionės tokios brangios, nors vietiniai ir turi nuolaidas... Ganėtinai izoliuotas dėl aplink supančio reljefo, bet nuolat pilnas turistų miestukas įprato gyventi turizmo ritmu.
Pakilę su saule taupėm toliau, todėl nepasinaudojom į kalną vežančiais autobusais, o lipome patys, pakeliui sveikindamiesi su po žiedus skraidančiais kolibriais ir iš tolo matydami artėjančius griuvėsius, laiptuotas terasas. Į Macchupicchu negali įsinešti nei vandens butelių, tik gertuvėse, nei maisto, tačiau niekas to nepaisė... liūdna, nes matėme piknikaujančius žmones, vaikščiojančius su lazdomis, kurios irgi uždraustos. Mes, aišku, neturėjom nieko – nei vandens, nei maisto, visą dieną kaitinančios saulės išdžiovintom lūpom vaikščiojom po inkų miestą, užlipome į Machupicchu kalną, nuo kurio atsiveria daug platesnis dingusio miesto vaizdas su apylinkėm. Vandens ir maisto pasiimkite daugiau, nes ten jis labai ir net labai brangus, daiktus palikite tik praėję pro vartus, nes ten užrakinamos spintelės pigesnės, nei tos, kurios yra prieš vartus.
Bilietas į Machupicchu gali būti įsigyjamas tiek Kusko, tiek Aguas Kalientes. Studentams taikoma didelė nuolaida, bet reikia tarptautinio studento pažymėjimo.
Tarptautinis studento pažymėjimas visoje Pietų Amerikoje suteikia daug didelių nuolaidų.
Jei ketinate eiti Inca Trail ar kilti į Vainapicchu, bilietus internetu rezervuokitės iš anksto.
Maistas
Kusko ragavome aliejuje keptas spurgas aplietas kažkokiu panašiu į klevų sirupu. Užsigėrėme juodųjų kukurūzų gėrimu Chicha – labai skanu. J Ir tradiciškai valgydavom turguose parduodamus meniu – sriuba ir antras – vištiena ar lamiena su bulvėmis, kukurūzais ir ryžiais – TIPICO. J Aguas Calientes ragavome žolelių arbatos, kurią visoje Peru moteriškės pilsto iš skirtingų butelių pridėdamos įvairiausių ingridientų. Skanią arbatą su želatino mase skaninome sumuštiniais su avokadu, tirpstančiu burnoje, bei naminiu obuolių pyragu. Pagaliau po ilgo laiko radę vietą, kur keptą vištą patiekia su bliūdu salotų, kartojome salotas, leisdami vietos šeimininkams sugalvoti kainą iš dangaus už išsiilgtus produktus.
Pinigai (1 USD – 2,72 Peru solių)
Nakvynė:
Lova daugiaviečiame kambaryje hostelyje „Yuri's Hostal House“ – 13 Peru solių
Keturvietis kambarys hostelyje „Angie's“ Aguas Calientes – 80 Peru solių
Transportas:
Autobuso bilietas Arequipa - Cuzco – 30 Peru solių
Kelionė link Machupicchu : Cuzco – Hydroelektrica (nuo ten kulniuoji 10km iki Aguas Calientes) - 30 Peru solių
Bilietas į Machupicchu – 140 Peru solių
Daiktų saugykla prie įėjimo į Machupicchu – 5 Peru soliai
Maistas:
Pietų kompleksas (sriuba, gėrima
s ir antras patiekalas) – apie 7 Peru solius
Kisielinis gėrimas – 1 Peru solis
Gera babanų kekė – 5 Peru soliai
Obuolių pyrago gabalas – 1 Peru solis
2,5 l vandens – 5 Peru soliai
