Greit pasiekę Ibaros miestą netoli Kolumbijos sienos, jau kitą dieną lengvai kirtę sieną buvome kavos, kokaino ir gerilų – „vadukų“ kontroliuojančių atskiras provincijas - stereotipų valstybėje.
Pora žodžių apie Ibarą ir kelią iki sienos su Kolumbija
Ibara, netoli sienos esantis miestelis, visai gyvas, tačiau sustoti specialiai jame, jei nereikia pernakvoti dėl sienos kirtimo dieną, tikrai neverta. Čia geresnis variantas nei apsistoti pasienio miestely, kur ir nesaugiau, ir tikrai nėra ką veikti. Taigi sustoję, nesigailėjome. Pamatėme dar nematytus tradicinius kostiumus – juodi ilgi sijonai, baltos palaidinės pūstomis rankovėmis ir smulkūs karoliukai, matyti Kilotoa kilpos miesteluose. Toks tradicinis kostiumas kiek priminė arabų moterų apdarus, trūko tik čadros ant veido ir baltą ispanų tradicinio kostiumo palaidinę pakeisti juoda ir arabų kraštų moteris būtų mums prieš akis. Miestelyje pastebėjom ir didesnę juodaodžių koncentraciją nei kitose Ekvadoro vietose. Dideliame miesto turguje sukinėjosi daug moterų juodais tradiciniais kostiumais, pardavinėdamos mažmožius ir įvairų pagamintą maistą.
Popayanas, San Agustinas, Kolumbija (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Važiuodami iš Ibaros greitai pasiekėm pasienio miestelį, iš kurio taksi nusigavom iki sienos, kur tikėjomės griežtos kontrolės, daiktų apieškos, tačiau pasieniečiai atrodę visai nesusidomėję Keturių Kuprinių turiniu lengvu rankos mostu praleido į Kolumbijos teritoriją.
Kolumbijos žemė – aplinka, žmonės, nuotaikos
Gyvi dar universitete įgytomis žiniomis apie šalį kiek bijojome, kas mūsų laukia, tačiau Londone prisiklausę daugybės istorijų iš draugų kolumbiečių, kokia graži jų valstybė ir kaip saugu šiuo metu joje keliauti, nugalėjome stereotipines gerilų ir kokaino „vadukų“ karų baimes ir pasileidome gilyn pažinti šią didelę valstybę. Kolumbija - dydžio sulig Italija, Portugalija ir Ispanija kartu sudėjus - turi ką parodyti. J Tik kirtę sieną negalėjome atsigrožėti žaliais kalnais ir neiškirstais džiunglių plotais jų pakalnėse. Po Ekvadoro bananų plantacijų plotų, atrodė niekad nesibaigsiančių, šita natūrali žaluma neleido atsiplėšti nuo lango. Vingiuotais, tačiau tvarkingais, asfaltuotais ir nuo skardžių apsaugotais keliais vingiavom Kolumbija laiks nuo laiko pravažiuodami karininkų postus, kurie stovėdami su ginklais rankomis po Kolumbijos vėliava mūsų autobusiuką praleisdavo rankos mostu pasisveikindami su jiems pyptelėjusiu vairuotoju. Šalis iš pravažiuojančių automobilių, kelių ir autobusų būklės atrodė daug turtingesnė už kaimyninį Ekvadorą, o tai nebuvo pačios geriausios naujienos, nes tai reiškė, kad biudžetas dienai turbūt padidės.
Popayanas, San Agustinas, Kolumbija (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Pasto – pirmasis Kolumbijos miestas
Visai naktį atvažiavę į Pasto miestą neberadome tokiais įprastais tapusių turgų, gatvės maisto prekeivių ir „bardakėlio“ gatvėse. Viskas, kas Peru ar Ekvadore būdavo pardavinėjama gatvėse, čia buvo už stiklinių vitrinų ir daug didesnėmis kainomis. Žmonės stilingesni ir labiau perėmę europietišką ar amerikietišką drabužių stilių ir manieras. Radome tik vieną kitą gatvės maisto prekeivį darantį hamburgesas (hamburgerius) ir Kolumbijoj tokias populiares čorizo (chorizo) dešreles ant iešmo. Gatvėse beveik nebuvo šiukšlių ir viskas atrodė taip tavrkinga, kad net neįdomu. Vienintelis kiek šarmingas dalykas buvo centrinėje aikštėje dainuojantis girtas dienukas, kuris traukė dainas iš visos širdies, gyrėsi mokąs visą repertuarą kažkokio įžymaus kolumbiečių dainiaus. Dainavo, lingavo ir galų gale paprašė centų: „money, my friend“.
Popayanas, San Agustinas, Kolumbija (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Ilgai neužsibuvę ganėtinai nuobodžiam miestelį, kuris lyg ir visai gražus, tačiau kažkoks mums nelimpantis, išskubėjom į baltą miestą Popajaną.
Popajan – aplinka, žmonės, nuotaikos
Atvykę vėlgi naktį baltą miestą matėme gatvės žibintų šviesoje. Daugybė bažnyčių ir baltų romaninio stiliaus namų taip gražiai įsiliejo į akmenimis grįstų gatvių su slenkančiais šešėliais tarpą. Miestas visiškai sugriautas per 1983 m. stiprų žemės drebėjimą, buvo per 20 metų atstatytas ir dabar yra vienas iš gražiausių Kolumbijos kolonijinio paveldo miestukų. Toks jaunas, bet dėl idealiai atkurtos senovės dvasios, miestukas iš tiesų turi šarmo ir kažkokios romantikos, ypač, kai vakare gatvių grindinį apšviečia žibintai ir kažkur girdisi moterų kaukšintys kulniukai, kiek primenantys arklių ir karietų garsus. Daugybė bažnyčių, išsidėsčiusių visame miestelio centre, automatiškai nubraižo turistinį maršrutą. Maldos namai, viduje papuošti skulptūromis ir tradiciniais Pietų Amerikai atributais – dirbtinėmis gėlėmis, lėlių drabužėliais aprengtu Jėzumi ir mirusiems prikaltomis garbinimo lentelėmis, duris atveria tik vakare, dieną bevaikštinėjant neturėjome galimybės įžengti nei į vieną seną maldos vietą. Miestelis kitoje pusėje upės pasirodė kur kas natūralesnis, ne toks išgrąžintas kaip senamiestis. Čia radome ir turgelį, ir vietinių pasisėdėjimo vietas prie raudonų plastmasinių stalų ir Mockaus vardą, užrašytą ant paminklo, turbūt likusį nuo prezidentinių rinkimų kampanijos.
Popayanas, San Agustinas, Kolumbija (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Vakare išėję į miesto bariukus turėjo daugiau galimybių suprasti, kuo gyvena vietinis jaunimas. Viename, turinčiame didelę vinilinių plokštelių kolekciją, gurkšnodami kolumbietišką alų supratome, kad Popajane yra vietų ir ne populiarios muzikos gerbėjams, kur galima pasinerti į senų plokštelių leidžiamų melodijų keliones. Kitas labiau priminė romantišką vietelę poroms ar pašnekesiams su senai matytais draugais skirtą kampelį, kur muzika nekurtino ir padavėjai nešiojo karštą gėrimą, panašų į Sangrią. Bevaikščiodami netyčia užklydome į barą be pavadinimo, kur būriavosi stilingas jaunimėlis ir judėjo pagal elektroninės muzikos ritmą. Smagus ir bendraujantis jaunimas, pigus alaus ir jauki vieta, kur grojo gerą muziką. Užsilikom. Lauke pirmą kartą Kolumbijoje pamatėme, kaip viešai ir masiškai yra parduodamas ir vartojamas kokainas.
Kolumbijoje jo tiek daug ir jis toks pigus, kad pasiekiamas visiems. Jaunimas pastaraisiais metais pradėjo itin aktyviai svaigintis šiuo narkotiku ir valstybėje pradėta garsiau kalbėti apie kokaino priklausomybės problemą. Didžiausioje kokaino gamintojoje pasaulyje Kolumbijoje dar vos prieš kelis dešimtmečius kokaino problema buvo svetima, nes visa „produkcija“ buvo eksportuojama, tačiau dabar tai išaugo į vis didesnį mastą įgaunančią socialinę problemą, itin stipriai susijusią su jaunimu. Kolumbijoje gramas kokaino (itin geros kokybės - gryno) kainuoja apie tris JAV dolerius...tai šniokščia čia jį visi, kas tik gali, ir parduoda visur, kur tik gali. Siūlė ir mums nuo pagaliuko „balto sniego“ – pripratę, kad turistai visad perka: „Tengo cocaina“.
San Agustino – aplinka, žmonės, nuotaikos
Mažas jaukus miestukas, kur policininkai civiliais rūbais atvirai demonstruoja ginklą, versdami kartais pasijausti kiek nejaukiai ir trumpam grįžti prie stereotipinio Kolumbijos vaizdo. Gerai, kad tik trumpam. J Mielas miestukas yra traukos objektas dėl netoliese esančių prieškolumbinės kultūros akmeninių skulptūrų parko. Tokio parko buvimą liudija ir miesto aikštėse esančios akmeninės figūros, vietinių gyventojų rastos apylinkėse ir atvežtos, kad puoštų miestą. Daug tokių egzempliorių buvo grąžinta į jų pirmines buvimo vietas, siekiant atitaisyti padarytą žalą, tačiau daugelis tik suvežta į parką, nes tiksli pirminė skulptūrų vieta yra nežinoma. Parke esančios skulptūros tarsi padalintos į dvi dalis: vienos – čia rastos prie kapaviečių ir tombų, kitos – suvežtos iš aplinkinių gyvenviečių kiemų ir aikščių, siekiant atitaisyti žmonių padarytą žalą priešispaninės kultūros archeologiniam paveldui. Kapus saugojusios skulptūros, dažnai išskaptuotos iš abiejų akmens pusių, kiek priminė Velykų salose esančias ar šumerų civilizacijos tokio tipo skulptūras. Vaizduojami veidai paparastai yra didelėmis akimis, besišypsantys ar piktai rodantys dantis, taip tarsi saugantys mirusįjį nuo realaus pasaulio.
Popayanas, San Agustinas, Kolumbija (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Mokslininkai tiksliai negali pasakyti, ar šios skulptūros buvo naudojamos tik kapavietėms ir ritualams, ar ir kitiems tikslams. Nepriekaištingai tiksliai iškalti akmenys yra visiškai simetriški iš abiejų pusių, tik kartais vienoje akmens pusėje yra visai kitoks veidas, vaizduojantis priešingą nuotaiką nei iš priekio esantis. J Kapų tombos buvo formuojamos iš plokščių akmenų, šalia kurių statydavo mirusiuosius saugančias skulptūras. Įdomu tai, kad daugelis tokių skulptūrų buvo rastos daugiau nei pusę savo grožio slėpusios po žeme. Viena iš tokių milžinių buvo veidrodinio pagrindo – pusė virš žemės ir pusė po žeme. Didelėje teritorijoje išmėtytos skulptūros žymėjo kapaviečių teritoriją. Nors daugiausia skulptūrų vaizduoja žmoniškus veidus, tačiau yra ir gyvūnų garbei iškaltų. Žuvys, varlės ir gyvatės yra ganėtinai dažni simboliai skulptūrose. Viena iš įdomesnių skulptūrų yra varlių poravimasis, kur tiksliai negalima pasakyti ar vaizduojamos varlės ar pusiau žmonės pusiau varlės.
Popayanas, San Agustinas, Kolumbija (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Pakalnėse ir ant kalnų keterų išdėstyti kapai atvėrė puikius vaizdus į aplink plytinčius vaizdus. Parko tipo teritorija ideali vieta ne tik pamatyti skulptūras ir kapavietes, bet ir pasivaikščioti po gražias apylinkes, padūmoti prie tekančio upelio, kuriame esantys akmenys vietinių civilizacijų buvo paversti ritualine vieta – suformuoti piešiniais, kuriais tekėdamas vanduo tarsi atiduodavo duoklę dievams.
Maistas
Ibarroje valgėm skaniausią per šią kelionę picą stalo dydžio J Kolumbijoje tradicinės čorizo dešrelės su garstyčiom irgi pasirodė kaip planas ateities pietums ar vakarienei. J Visokiom formom paruoštas gervuoges kapojom taip, kad net ausys linko. Neatsispyrėm ledams iš guanaba vaisiaus – taip gaivina karštą vasaros dieną.
Patarimas ne vežimas
Pinigų keitimo kursas prie sienos yra palankesnis nei visoje Kolumbijoje.
Pinigai (1 USD – 1743 Kolumbijos pesai)
Nakvynė:
Keturvietis kambarys hostelyje „Koala Inn“ Pasto – 52000 Kolumbijos pesų
Lova daugiaviečiame kambaryje hostelyje „Hostal Trail“ Popayane – 16000 Kolumbijos pesų
Keturvietis kambarys hostelyje „El Japonese“ San Agustin – 40000 Kolumbijos pesų
Transportas:
Autobuso bilietas nuo sienos iki Pasto – 5000 Kolumbijos pesų
Autobuso bilietas Pasto - Popayan – 18000 Kolumbijos pesų
Autobuso bilietas Popayan – San Agustin – 20000 Kolumbijos pesų
Įėjimas į archeologinį San Agustin parką – 10000 Kolumbijos pesųSkambutis į Lietuvą 1 min – 600 Kolumbijos pesų
Maistas:
1,5 l vandens – 1500 Kolumbijos pesų
Pusė vištos su bulvėmis – 6800 Kolumbijos pesų
8 kiaušiniai – 2000 Kolumbijos pesų
Alus “Poker" – 2500 Kolumbijos pesų
Duonos bandelė – 200 Kolumbijos pesų
