Pasirinkę ilgesnį kelią iki Auklando palei rytinę pakrantę, tikėjomės daugiau vaizdų ir mažiau asfalto. Pakeliui užsukę į Popamoa paplūdimį traukėm turistų dažnai aplenkiamais keliais.
Popamoa ir pakrantė iki Auklando
Vėl susėdę į mėlynąjį paukštį bandėm skrieti link vandenyno, kur žemėlapis žymėjo gražų kelią. Jei jau tas valandas praleist kelyje, tai bent gražiam. Vėl supratę, kad mūsų paukštis visgi pakirstais sparnais, nakvojom Popamoa paplūdimio miestelyje, turbūt pačiam gražiausiame kempinge per visą kelionę. Ne veltui mūsų namelio pavadinimas buvo Edenas. Po kelionės vakare sėdėjom terminiame baseine ir ilgesingai prisimindami Naujojoj Zelandijoj praleistą laiką negalėjom patikėt, kad beliko vos pora dienų ir skrisim į Pietų Ameriką. Popamoa miestelyje palipėjom į kalną, pasigrožėjom didelėm bangom, tarp rankų pirštų skaičiuodami smėlio smilteles stebėjome, kaip besisukantys nuo vėjo debesys susilieja su horizonte pranykstančia jūra. Ant kalno užklupus stipriam lietui pasijautėm aviganiais, nes mums bėgant prieš mus dundėjo kelios dešimtys šlapių vilnų avukų, stengdamiesi rasti užuovėją nuo šaltų didelių lašų.
Papamoa Beach ir Aucklandas, Naujoji Zelandija (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Keliu nuo Papamoa iki Auklando važiavome beveik vieni, prilipę prie langų bandėm nustatyti, ar šlapio smėlio plotas yra nusekusi jūra ar tik didelis platus paplūdimys. Grožėjomės į pakrantės uolas lūžtančiom bangom ir sustoję prie kriauklėtos pakrantės nepailsdami rinkom vieną už kitą gražesnes kriaukles ir koralų nuolaužas. Nepakartojamas jausmas eiti ant kriauklių – po padu lūžtantys perlamutriniai kadais buvę kažkieno namai kelia dviprasmius jausmus. Kiekvienas žingsnis atrodė vis garsesnis, iš girdimo garso norėjosi išgauti melodiją, pritarsiančią ūkaujančiam vandenyno vėjui. Kažkokia visai svajokliška pakrantė, prasidedanti iš karto pakelėje ir atverianti vaizdą į plačią įlankos jūrą. Kartais žiūrint į tolį užklupdavo jausmas, kad esam saloje, apsupti vandens, jūros kriauklių ir geltono smėlio, kol pasukus galvos nešmėkšteldavo vienas kitas vėjo lankstomas medis ir tolumoje regimi ūkininkų ir žvejų namai. Nenorėjom palikti šitos pakrantės, juolab, kad radom keliauti norinčių draugų – didelės žuvies galvą.
Papamoa Beach ir Aucklandas, Naujoji Zelandija (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Kolegė nepanorusi lipti į paukščio saloną, nusprendė rodyti kelią ant priekinio stiklo tvirtai įsikibusi į valytuvus. Deja, kiek palydėjusi, pajuto namų ilgesį ir nusprendė katapultuotis į gimtas vietas. Taip likome be pakeleivės ir kelrodės žuvies galvos. Nakvynei susiradę idealią viečikę prie vandens ir augančių greipfruktų medžių, tik po kurio laiko pastebėjom, kad esam beveik vandenyje, potvynio vanduo drąsiai veržėsi mūsų link, turbūt bandydamas ieškot kaimynės panelės Žuvies galvos.
Auklandas – aplinka, žmonės, nuotaikos
Siaurais keliais tarp žalių aukštų gyvatvorių ir laukuose besiganančių avukų artėjom prie Auklando – didžiausio Naujosios Zelandijos miesto, kur gyvena didžiausia koncentracija azijiečių ir maorių šalyje. Didelis, kosmopolitiškas ir modernus miestas pasitiko mus palčiomis gatvėmis ir transporto spūstimis. Atsisveikinę su mėlynuoju paukščiu lengviau atsikvėpėm, vaikščioti smagiau. J Hostelyje nusimetę kuprines šovėm į miestą dairytis. Nors ir pilnas daugiaaukščių, tačiau Auklandas sudarė erdvaus miesto įspūdį, kur daug bendrų erdvių – aikščių, skverų, parkelių ir aišku visa uosto pakrantė, kurioje įsikūrę barai ir kavinės, stovi daugybė suolelių, kviečiančių grožėtis pakrantėje prišvartuotomis jachtomis ir jų stiebais dalinančiais saulę į dvi dalis. Vaikštinėjom ir stebėdami žmones nesąmoningai lyginom su Australijos ir kitais Naujosios Zelandijos miestais.
Papamoa Beach ir Aucklandas, Naujoji Zelandija (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Pagalvojom, kad visi šie miestai turi kelis bendrus dalykus – jūrą, vakarietišką, gal net labiau amerikietišką ar britišką kultūrą, dideles kultūrines erdves, kurios yra aktyviai lankomos pačių miestiečių, ir gerus jūros gėrybių restoranus, kur galima rasti ir skanaus vietinio vyno. Auklandas žymus savo bungy jumping tradicija ir būdais – galima šokti nuo televizijos bokšto ar uosto tilto. Naujojoje Zelandijoje gimusi adrenalino mėgėjų pramoga ir žaibiškai išpopuliarėjusi visame pasaulyje čia itin populiari ne tik tarp turistų, bet ir tarp vietinių. Ilgai stovėję po televizijos bokštu ir stebėję skrendančius ar žemyn galva šokančius, vaikštančius ant televizijos bokšto apžvalgos rato atbrailos žmones, pagailėjom dolerių šiai adrenalino bombai. Klaidžiodami po skverus ir parkelius dažnai girdėjom maorių kalbą, kuri kiek priminė havaietiškąją.
Papamoa Beach ir Aucklandas, Naujoji Zelandija (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Apskritai Auklande pastebėjom tikrai labai daug maorių, dažnai savo apranga ar elgesiu niekuo nesiskiriančių nuo kitų Auklando gyventojų. Modernaus meno galerijoje matėme kelias lankytojas maores moteris, kurios pagal visas maorių tradicijas išsitatuiravusios veidus juodų linijų ženklais apžiūrinėjo naują parodą. Parkeliuose bevalgydami kivius, kurių čia tiek daug ir tokių skanių, pamąstėm, kad karalienės Elžbietos II nors ir tolimose valdose, bet gyvenimas vyksta panašiai, gal kiek provincialiau ir su šiokiais tokiais nukrypimais dėl britiškosios ir maorių kultūrų mišinio. Ignas, pas kurį smagiai svečiavomės, pasakojo, kad daugelis naujazelandiečių norėtų atsisakyti karalienės valdžios ir jos „galvos“ ant nedegančių, neplyštančių ir nešlampančių Naujosios Zelandijos dolerių. Situacija panaši ir Australijoje, dažnas autralas mano, kad karalienės figūra visiškai nereikalinga ant tokių pačių futuristinių Australijos dolerių.
Papamoa Beach ir Aucklandas, Naujoji Zelandija (nuotr. „Keturios kuprinės“) (nuotr. Gamintojo)
Auklande susitikę su Ignu ir surengę Licėjaus Alumni susitikimą Auklande sužinojom daug įdomių dalykų apie vietinę kultūrą ir papročius. Pavyzdžiui, įdomus dalykas yra tas, kad naujazelandiečiai labai jautriai reaguoja į anekdotus apie juos ir avis, dievina turistinius rūbus ir beveik kiekvienas turi vietinio prekės ženklo „turistinę uniformą“. Ignas užrodė smagių bariukų, kur retai užklysta žioplinėjantis turistas ir kur gali stebėti vietinius ir jų pasilinksminimo kultūrą. Skaniai begerdami gerą naujazelandietišką vyną ir valgydami skaniausią Igno paties keptą picą jautėmės lyg namie. Taip gera kartais pabūt kažkieno namuose, o ne hostelyje, kur tvyro laikinumo ir kuprinių pakavimosi nuotaikos. Auklandui šarmo suteikė svečiavimasis pas Igną, jo istorijos ir pasakojimai, aprodytos smagios viečikės ir papasakoti anekdotai bekočiojant picos tešlą.
Dar neišvažiavę iš Naujosios Zelandijos jau ilgėjomės ryte šerkšnu pasidengusios žolės, po nakties automobilyje aprasojusių langų, miškų tankumo, sniego, krentančio dideliais kąsniais, savo mėlynojo paukščio, pakirptais sparnais, vulkanų ir geizerių, ledynų ir keistų paukščių, be galo žvaigždėto dangaus, harmonijos gamtoje, kivių – paukščių ir vaisių, snieguotų kalnų viršūnių, pakelėse pardavinėjamų daržovių ir vaisių, maoriškų veidų ir dar daugybės nuostabių dalykų, esančių šiame žemės kampelyje. Auklando oro uoste sėdom į lėktuvą, kuris, tikėjomės, nepakirptais sparnais per Ramiąjį vandenyną mus nukels į kitą kultūrą – Pietų Ameriką.
Pinigai (1 USD – 1,1 Naujosios Zelandijos dolerio)
Nakvynė:
Lova daugiaviečiame kambaryje hostelyje „Nomads Fat Camel Hostel“ Auklande – 18 Naujosios Zelandijos dolerių
Keturvietė kabina kempinge „Pacific Holiday Christian Park“ Papamoa – 90 Naujosios Zelandijos dolerių
Taksi iki Auklando oro uosto – 45 Naujosios Zelandijos doleriai
Rūbų skalbimas ir džiovinimas hostelyje – 8 Naujosios Zelandijos doleri
Maistas:
Alaus bokalas bare – 8 Naujosios Zelandijos doleriai
Vyno butelys – 14 Naujosios Zelandijos dolerių
Pagrindiniai maisto produktai porai dienų – apie 28 Naujosios Zelandijos dolerius
