Rašyti šį straipsnelį, kurio jau pavadinimas pasako, apie ką čia bus kalbama, mane paskatino ta pati priežastis, dėl kurios praėjusiais metais parašiau straipsnį „Automobiliu po šiaurės Italiją“. Tai – patikimos informacijos trūkumas. Kiekvienas keliautojas, prieš išvykdamas, nori turėti daug informacijos apie viską – pradedant esminiais dalykais ir baigiant smulkmenomis, tačiau sugraibyti tą informacija nėra lengva.
Internete galima rasti labai daug medžiagos apie keliones į vieną ar kitą šalį, tačiau jos tiek daug, ji tokia skirtinga, kad tame informacijos sraute nesunku pasiklysti. Blogiausia tai, kad įdomios, originalios ir patikimos informacijos yra mažai, bet yra labai daug rašinių, kurie „keliauja“ iš vieno tinklalapio į kitą, yra nuolat perrašomi, kartojami, daug minčių, kurios „vaikšto“ iš vieno forumo į kitą ir neretai jas išsako tie žmonės, kurie greičiausiai net nėra buvę toje šalyje. Dar vienas svarbus dalykas – subjektyvumas. Tai, ką vienas mato vienaip, kitas mato kitaip. Tai, kas patinka vienam, kitam – negražu. Žmonės rašydami dažnai tą pamiršta, todėl atsiranda kategoriškų tvirtinimų, kad yra taip, o ne kitaip. Taigi visą informaciją (kaip ir šį straipsnelį, kaip ir gerų draugų, grįžusių iš kelionės pasakojimus) dar reikia perfiltruoti per savo sampratą. Ir visada atsiminti auksinę taisyklę: bus kaip nors kitaip, nei įsivaizduojate iš pasakojimų. Be abejo, kur kas daugiau apie Kroatiją gali pasakoti tie, kurie dažnai lankosi šioje šalyje. Mano gi principas, keliaujant automobiliu, labai paprastas: Europoje yra labai daug gražių vietų, todėl rinktis tuos pačius maršrutus neverta. Kita vertus, dažnai besilankantys Kroatijoje gali nuolat daryti tą patį – gulinėti kokiame kurorte, o tai ne tas pats, kas apvažiuoti visą šalį.
Planai
Pradžioje – trumpas patarimas. Jei svarstote, kur važiuoti – į Italiją ar į Kroatiją, pirmiausia rinkitės Kroatiją. Italija vertinimų kartelę pakelia labai aukštai, ši šalis kažkodėl raiškiau iškyla prisiminimuose nei kitos, tad nejučia viską imi lyginti su Italija, o jau tuomet ir bažnyčių bokštai ne tokie gražūs, ir žmonės liūdnesni, ir tvarkos mažiau, ir vynuogės rūgštesnės, ir šiaip kažkas ne taip. Planuojant automobiliu apvažiuoti atokiau esančią šalį, visada tenka priimti sprendimą, kurį variantą rinktis: skristi lėktuvu ir vietoje išsinuomoti automobilį ar automobiliu važiuoti iš namų. Jei kelionės tikslas būtų Portugalija, Pietų Italija, be abejo, rinkčiausi pirmą variantą, o dabar man priimtinesnis buvo antrasis variantas, juolab kad buvo planų aplankyti Vengrijos sostinę Budapeštą, antrą pagal dydį Slovakijos miestą Košicę ir, jei viskas eisis puikiai, užsukti į Slovėnijos sostinę Liublianą. Taigi kelionės būdas pasirinktas – važiuojame automobiliu. Bet kokiu maršrutu nusigauti iki vietos? Ilgai jį dėliojau: Lenkijos rytine dalimi (per Lenkiją norėjosi keliauti kokiu kitu keliu nei visada), toliau – per Slovakiją, aplankant Košicę, ir per Vengriją, aplankant Budapeštą, o tada jau Kroatija, pro Zagrebą iki Rijekos, o ten žiūrėsime, kur toliau keliausime. Mums labai norėjosi važiuojant į priekį aplankyti Košicę ir Budapeštą, bet tame maršrute niekaip nepavyko suderinti laiką. Neaprašinėsiu visų smulkmenų, kaip dėliojome, bet gerokai pasėdėjus prie „Google Maps“ tapo aišku, kad kelionė pirmyn bus pernelyg ilga. Kai prasitariau apie tai draugui, jis mestelėjo: „Ką tu čia svarstai? Greičiausias ir trumpiausias kelias į Kroatiją (apie 1 600 km iki Rijekos) yra per Čekiją, Austriją, Slovėniją – daug laiko važiuoji autostradomis, greitai nuvažiuoji.“
Aukso žodžiai. Tad ir pasirinkome tokį maršrutą su dviem nakvynėmis Ostravoje (Čekija, 800 km) ir Liublianoje (Slovėnija, 1 500 km). Ir dar sumanėme, kad iš Liublianos netrauksime tiesiai į Kroatiją, o padarysime 100 km lanką: užsuksime į Italiją, į Triesto miestą, pasižvalgyti, kaip atrodo Italijos pakraštys, ir, be abejo, tikros, nepakartojamo skonio elspreso kavos išgerti.
Kelias į ten
Šeštą ryto pajudėję iš Kauno, šeštą vakare jau buvome Ostravoje, beveik tiksliai pagal navigatoriaus prognozes. Pirmą kartą per visą važinėjimų istoriją nesuveikė dėsnis „Kad ir kaip protingai ir greitai bandytum pervažiuoti Lenkiją, vis tiek kas nors šioje šalyje iš tavęs atims dvi valandas“. Lenkijos keliai pertvarkomi stulbinančiais tempais, kas jau keleri metai kelia pavydą. Vienas skeptiškai nusiteikęs lenkas man pavasarį aiškino: „Nieko čia nebus. Viskas čia EURO 2012 čempionatui. Po to niekas nieko nedarys.“ Bet futbolo čempionatas baigėsi, o kelininkų technika niekur nedingo – ji ir toliau pagrindinius kelius rekonstruoja į greitkelius.
Ostrava – pramoninis miestas, trečias pagal dydį miestas Čekijoje, su nedideliu ir neypatingu senamiesčiu. Sakyčiau, standartinis čekiško stiliaus senamiestis. Nieko nuostabaus, kad net šeštadienį, septintą valandą vakare, Ostravos senamiestis jau tuščias, po jį vos vienas kitas žmogus vaikšto, lauko kavinėse irgi tik po kelis žmonės sėdi. Tokios yra paprastų čekiškų miestų tradicijos – čekai keliasi anksti, bet ir gulti eina anksti (įdomu, kodėl jie net šeštadienį „neiškrenta“ iš savo ritmo). Vis dar stebina čekiško alaus kaina –Ostravos centre, kavinėje, 3,5 Lt už puslitrinį bokalą. Bėgant metams stebina ir tos kainos pastovumas.
Nuo Ostravos iki Liublianos nusigaunu labai greitai, nors atstumas nemenkas – 700 km, tačiau 85 proc. kelio – greitkeliai. Čekija–Austrija–Slovėnija. Trys šalys, trys lipdukai ant lango, trys mokesčiai už greitkelius. Iš viso apie 40 eurų. Kad ir kaip keista, Austrijoje, kur pragyvenimo lygis aukščiausias, autostrados geriausios, kelių mokestis yra mažiausias. Slovėnijos autostrados irgi puikios, tik kas keliasdešimt kilometrų tenka pristabdyti, pervažiuoti neveikiančius postus, kuriuose anksčiau, matyt, tekdavo susimokėti už naudojimąsi greitkeliu. Prie tų postų kartais stovi kontrolieriai ir stebi, yra ar nėra ant lango lipdukas. Draugiškas miestas Slovėnijos sostinė Liubliana – nedidelis, bet labai jaukus miestas. Teko šiame mieste lankytis tuoj po nepriklausomybės atgavimo. Tuo pat metu, kai Lietuva vadavosi iš SSRS jungo, Slovėnija bandė išsinerti iš Jugoslavijos pančių. Tada, pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, atvykęs į Slovėnijos sotinę buvau maloniai nustebintas – slovėnai viską apie mus žinojo. Žinojo mūsų žingsnius, ką mes darome ir labai nuoširdžiai palaikė.
Nuoširdumo Liubliana nepraradusi ir dabar. Jaukus kompaktiškas senamiestis su upe ir tiltais – tai jam suteikia venecijietiškos išvaizdos, jaukus kavinių šurmulys, fantastiškai grojantys gatvės muzikantai, netikėti, bet labai gražūs ir smagūs momentai (praplaukianti barža su joje įsitaisiusiu ir dainuojančiu vokaliniu ansambliu, dviratininkas su senovine paštininko uniforma ir senoviniu dviračiu, nemokamai dalijantis miesto planus, elektriniai automobiliukai, pavežantys žmones ir jų lagaminus iki viešbučių, esančių pėsčiųjų zonose). Daug turistų, tačiau visi nutūpę lauko kavinutėse, kurios, kitaip nei Vakarų Europos miestų sostinėse, nėra virtusios „turistų spąstais“. Vakaras, kurį praleidome Liublianos senamiestyje, išties buvo įspūdingas – retas miestas prilygsta Liublianai jaukumu. Kažkur tame mieste mačiau užrašą „Liubliana – turistams draugiškas miestas“. Šventa tiesa. Lankas į Italiją
Iš Liublianos patraukėme į Italiją, į Triestą. Slovėnai ant savo kelio ženklų šį miestą rašo labai juokingai – Trst. Apskritai, tiek jie, tiek kroatai, matyt, labai mėgsta priebalses – kartais net penkias sugrūda.
Važiuojant iš Liublianos į Rijeką (Kroatija) arba važiuojant į Triestą (Italija), galima aplankyti Postojnos miestelį, kuris yra šalia autostrados. Čia yra du įdomūs dalykai: kalnuose esantys urvai Postojna Jama ir Postojna pilis. Urvai kaip urvai. Jei kada nors esate buvę bent dviejuose urvuose, turbūt žinote, kad jie labai panašūs, na, vieni – didesni, kiti mažesni, vieni su ežeru, kiti – be ežero, vienuose ežere plaukioja valtis ir kažkas joje groja, parodydamas išskirtinę urvo akustiką, kituose valties nėra, nes ir ežero nėra, bet visuose turistams rodomas tas pats triukas – vienu metu kelioms sekundėms užgesinama šviesa. Postojnos pilis įspūdingai atrodo ne todėl, kad būtų ypatingos architektūros, o dėl to, kad ji tiesiog „priklijuota“ prie stataus kalno šlaito. Vaizdelis – vertas dėmesio. Nors, antra vertus, jei neturite laiko, skirti Postojnai, nenusiminkite – taupykite nervus Kroatijai, nes šioje šalyje net po dviejų savaičių kelionės, liks dar labai daug nepamatytų ir neapžiūrėtų vietovių, gamtos ir istorinių paminklų.
Jei buvote Italijoje, Triestas, greičiausiai jums nepasirodys ypatingas miestas, bet jei jaučiate potraukį Italijai, užsukite. Nepaisant to, kad Triestą iš visų pusių supa Slovėnija (jei Italijos teritorijoje išjungę navigatorių, vadovaudamiesi tik nuojauta bandytumėte iš Triesto patekti į užmiestį, bent 15 kartų atsidurtumėte Slovėnijoje). Triestas – miestas, išsaugojęs itališką koloritą, o ir espreso kava ten fantastiškai skani.
Nuo Triesto iki Kroatijos sienos veda siauras keliukas. Automobilių daug, bet visi juda. Žadėtų eilių nebuvo. Reikia pasakyti, kad mes keliavome rugpjūčio mėnesį, ne vienas bičiulis, buvęs Kroatijoje, teigė, kad pasirinkome prasčiausią laiką, žadėjo grūstis keliuose, milžinišką turistų srautą, problemas ieškant nakvynės ir alinantį karštį. Nieko panašaus nebuvo. Na, pastovėjome vieną kartą pusvalandį eilėje prie Bosnijos sienos. Kartais tekdavo siauru keliu važiuoti paskui automobilių virtinę, bet jie vis tiek judėdavo 70–80 km/h greičiu. Ratuotų turistų tikrai daug buvo (daugiausia kroatai, slovėnai, lenkai, italai, čekai, slovakai, olandai), bet visiems vietos užteko, o dėl nakvynės jokių problemų neturėjome. Temperatūra svyravo nuo 35 iki 40 laipsnių, tad automobilio kondicionierius dirbo išsijuosęs, bet lauke jausdavomės normaliai – karštis nespausdavo prie žemės. Kroatijoje patraukėme į didžiausią šios šalies salą Krk. Čia, pačiame salos gale esančiame kurortiniame miestelyje Baška, mūsų laukė kelios poilsio dienos.
