Ant Raganų kalno senovėje Juodkrantės gyventojai švęsdavo Rasas arba Jonines. Buriniais kurėnais ir garlaiviais iš Rusnės, Klaipėdos, net Tilžės per Kuršių marias atplaukdavo lietuvininkų chorai, muzikantai, linksmindavosi visą trumpiausią metų naktį iki saulei patekant, gal ir paparčio žiedo ieškodavo. Degdavo laužai, net būta tradicijos tą naktį nuo šio kalno į jūrą ridenti uždegtas dervos statines. Pagal legendas kalnas ne tik žmones traukė – pasakojama, kad nuo seniausių laikų čia į savo subuvimus rinkdavęsi raganos ir puotas keldavę velniai, pasirodydavusi ir pati raganų deivė Ragė...
Raganų kalnas (nuotr. A. Jablonskio) (nuotr. Gamintojo)
Dabar šį kalną, lyg realaus ir mistinio pasaulių paribį, teisėtai ir, matyt, ilgiems laikams užėmė tos pasakų būtybės, liaudies meistrų įkūnytos ąžuole. Juodkrantės girininkas Jonas Stanius sugalvojo, kad visos Lietuvos meistrai čia galėtų drožti senovės legendų ir pasakų veikėjų skulptūras. Taip raganos, velniai ir tautosakos herojai, įkurdinti šalia takų, vingiuojančių į kalną, ne tik atsinešė naują – Raganų kalno – vardą, bet ir sukūrė tą gamtinę-mistinę dvasią.
Raganų kalnas (nuotr. A. Jablonskio) (nuotr. Gamintojo)
Pati gamta taką į kalną lyg padalijo į dvi dalis: vienoje platus takas, saulėta ir erdvu, o kitoje takelis siaurėja, rangosi po medžių lapija, čia tamsiau ir net gūdoka. Ypač kontrastas ryškus dangui aptemus, lynojant, rūkui kylant. Šviesiojoje dalyje įkurdinti liaudies pasakų ir legendų herojai, o tamsiojoje prasideda velniava ir dominuoja raganos. „Pasakorius“ (aut. Teofilis Patiejūnas), susijuosęs virve ir už galvos susiėmęs senolis, tarsi byloja: dabar tokių dalykų sužinosite, vaikeliai... Su specialiu kastuvu sodinamų medelių duobutėms išgręžti rymo „Miškininkas“ (aut. Ipolitas Užkurnys), lyg paminklas visiems Kuršių nerijos gelbėtojams nuo kažkada klajojusio smėlio. Iš dviejų ąsočių vandenį lieja „Vandenis“ (aut. Pranas Dužinskas).
Raganų kalnas (nuotr. A. Jablonskio) (nuotr. Gamintojo)
Skraido „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“ (aut. Pranas Peleckis) ir šiepiasi „Slibinas“ (aut. Vytautas Ulevičius). Raganų ir velnių „zonoje“ krenta „Varlių lietus“ ir paslaptingai šypsosi „Migla“ (abiejų aut. Alfonsas Skiesgilas). Čia daug visokio plauko kipšiukų, raganėlių ir raganų, net vaizduojamas „Raganos sudeginimas“ (aut. Ipolitas Užkurnys). Žinoma, dar perspėjama apie „Raganos pinkles“ (aut. Jonas Lukauskas). Vienas kitą gudriai aplošti siekia velnias ir ragana – „Kortuotojai“ (aut. Rudolfas Gindulis). Bene įspūdingiausiai atrodo ant stataus šlaito krašto stūksantys velniūkščiais išraižyti Pragaro vartai, o už jų jau laukia pats Liuciferis (aut. Raimondas ir Anicetas Puškoriai). Bet štai „Gaidys užgiedojo – šmėklos išbėgiojo“ (aut. Bronius Draskinis, Romas Venckus ir Rimas Zinkevičius). Čia takas vėl išplatėja, tampa daug šviesiau. Sukasi medinės šokėjų poros, groja muzikantai. Dar toliau vaikai ras sūpynių ir lipynių.
Raganų kalnas (nuotr. A. Jablonskio) (nuotr. Gamintojo)
Į skulptūrų kalną kviečia didelis medinis užrašas pakelėje, ant kurio sėdi ne ragana, o laumė, laikanti rankoje kirvį, nukreiptą ašmenimis į priekį. Senovėje taip elgdavosi vietiniai žvejai, tikėdamiesi jūroje ar mariose išvengti pavojų. Dabar Raganų kalnui iškilęs pavojus – naikinanti laiko bei, deja, kartais ir kai kurių žmonių veikla. Neringos savivaldybės kultūros skyriaus vedėjas Narūnas Lendraitis pasakoja, kad Raganų kalną vasaros sezono metu aplanko tūkstančiai Lietuvos bei užsienio turistų. Deja skulptūros nuolat dūla, kai kurias jau užpuolęs puvėsis, jos nepataisomai „suėdamos grybo“. Todėl kūrinius iš net tvirčiausio mūsų medžio ąžuolo būtina nuolatos prižiūrėti, restauruoti arba pakeisti naujais. Tuo tikslu kasmet stengiamasi suorganizuoti simpoziumą, kurio dalyviai ir gelbsti savo ar kolegų darbus.
Raganų kalnas (nuotr. A. Jablonskio) (nuotr. Gamintojo)
Tačiau už puvėsį ir medžio grybą raganoms bei velniams pavojingesni, blogesni tik nedori žmonės. Nepaisantys Kuršių nerijos lankymo taisyklių „turistai“ ir laužą užsikuria, ant kalno stato palapines, kas griežtai draudžiama. Jei nesaugo, negerbia gamtos, tai ir prie skulptūrų nagai niežti. Vienais metais Raganų kalnas stiprokai nukentėjo nuo nežinomų vandalų. Kažkada šviesuoliai ir patriotai tautodailininkai be atlygio kūrė grožį ir suformavo traukos centrą nuostabioje gamtoje.
Raganų kalnas (nuotr. A. Jablonskio) (nuotr. Gamintojo)
Dabartiniai menkystos atėjūnai yra pavogę ietį nuo riterio skulptūros, nuplėšę varinius žalčiukus, kurie šiuo metu pakeisti mediniais, vis kažkam užkliūva medinis kirvis kaladėje, net medinį žvakigalį nugvelbė iš raganos ir velnio, lošiančių kortomis, panosės... N. Lendraičio nuomone, „visos taisyklės surašytos žmogaus širdyje“. Ir jei jų nepaisoma... A. Balsevičienė, su savo mokiniais ilgai padėjusi prižiūrėti Raganų kalną, taip pat atsimena, kaip buvo padegtos šviežiai impregnuotos, todėl polietilenu apvyniotos, šešios skulptūros. Po nakties ne kartą buvo dingusios medinės žuvys, kabančios ant vienos skulptūros. Sakė, net sutardavusi su meistru, kad padarytų kelias į priekį, nes niekšeliai vis pavogdavę. Tačiau yra ir džiuginančių faktų: socialiai atsakingos įmonės kartais paremia, net apmoka naujos skulptūros atstatymo išlaidas. Tokiu būdu, suderinus su autoriumi, kitas skulptorius atkūrė „Karalaitę“.
Raganų kalnas (nuotr. A. Jablonskio) (nuotr. Gamintojo)
Neužsimiršti, kokioje vietoje esi, – galėtų būti pagrindinė taisyklė būnant ne tik Raganų kalne, bet ir visose saugomose teritorijose. Neringos senbuvė A. Balsevičienė tai suformuluoja poetiškiau, kaip sakydavo savo mokiniams: „Savo elgesiu neiššaukite pykčio. Kartą per metus raganos ir velniai susirenka į savo puotą, ir ant kalno turi rasti viską tvarkoje. Kad nepakenktų jums...“.
Linas Senkus
Daugiau skaitykite čia.
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.
„Kuriame Lietuvos ateitį“
