„Ši veikla man yra tarsi savaime besigaunantis dalykas, nes kad ir kiek veiklų turėjau, kurios man tikrai būdavo smagios, tačiau nebūdavo taip lengva. Jaučiausi lyg buksuočiau į kalną, o dabar viskas einasi labai sklandžiai“, – su meile apie savo veiklą pasakoja moteris.
Sužavėjo senelių ir tėvų pasakojimai
Pirmasis Agnės namelis gimė prieš 7 metus. Agnė labai svajojo atkurti vienkiemį su jaukumu, su bendravimu tokį, kokį ji įsivaizdavo, kad turėjo ten gyvenantys žmonės.
„Pastebėjau, kad anksčiau kaime gyvenę žmonės buvo labai artimi, nors ir gyvendavo 10 kilometrų vienas nuo kito, tačiau jie žinodavo, ką veikia „kaimynai“, susitikdavo išgerti arbatos. Šie tėvų ir senelių pasakojimai mane sužavėjo. Ypatingai mano mamytė moka gražiai papasakoti.
Todėl ir kilo noras atkurti tai. Pirmą savo sodybą buvau pastačiusi ant pianino ir visiems labai patiko, visi labai gyrė ir tai buvo paskatinimas tai daryti toliau. Taip po truputį mano kaimelis pradėjo plėstis. Vėliau jis jau nebetilpo ant pianino, todėl jį nukėliau ant žemės, vyras sunešė lentų.
Kaimelis išsiplėtė tiek, kad teko jį išnešti į atskirą kambarį. Kaimelis plėtėsi, bet vis dar buvo be pavadinimo. Porą naktų nemiegojau, galvojau, kaip jį pavadinti, nes nors jis ir mažas, tačiau pavadinimo reikia. Tuomet pasitarusi su artimaisiais nusprendžiau pavadinti jį kaimelis „Minis“, – apie tai, kaip gimė kaimelio vardas pasakoja jo kūrėja.
Anksčiu šis kaimelis buvo tik kalėdinis atributas namuose, tačiau tai peraugo į nuolatinį gyvenimo būdą, nes dabar, kai jau šventės yra praėjusios, moteris vis dar turi planų kaimelio plėtrai, ji toliau dėlioja, stato, fotografuoja įvairius pastatus ir mąsto, kuriuos namelius norėtų atkurti. „Kai pasakoju kitiems apie savo namelius tik tada pajuntu, kiek jau daug yra padaryta.“
Kaimelyje stovi apie 20 namelių
Vienas didžiausių namelių kaimelyje yra pagal senas nuotraukas atkurtas Savičiūnų dvaras. Namelis yra 55 centimetrų ilgio, tam, kad išeitų sukurti kambarius ir kad matytųsi visos detalės. „Detales dvarui rinkau natūraliai, daiktai patys atėjo pas mane: vienus padovanojo, kitus radau turgelyje, o treti tiesiog atėjo su intencija būti tame dvare.
Kiti nameliai nėra tokie dideli, jie siekia nuo 20 iki 30 centimetrų. Mažiausias namelis yra maždaug 2 centimetrų, degtukų dėžutės dydžio su šulinuku ir rogėmis. Jis padarytas ant medžio žievės. Jame esanti buitis atitinka tą amžių ir jis kurtas būtent pagal tą pačią techniką.
Namelyje yra maisto, įrengta maža lovytė. Šį namelį buvo galima kurti naudojant pincetą, tačiau dar apsiėjau“, – šypsosi Agnė.
Iš viso kaimelyje yra apie 20 pastatų. Kaimelyje „Minis“ stovi Savičiūnų dvaras, atkurtas pagal 1900 nuotrauką, Žagarės „Arbatinė“, bažnyčia, parduotuvė, kurios pavadinimas „Krautuvė“, yra 5 ar 6 gyvenamosios klėtelės, knygynas, vaistinė, kuri vadinasi „Aptieka“, malūnas.
„Atkuriu tokias detales, kurios jau seniai pas mus yra pamirštos”
Nameliai, atkurti pagal tikrus pastatus yra trys, o kiti sukurti remiantis vaizduote arba remiantis senomis nuotraukomis, kurias Agnė rasdavo kur nors internete, žurnaluose, knygose ar parodose.
„Kartais atkuriu tik kažkur matytas detales. Pavyzdžiui, turiu vieną namelį, kuris buvo statytas maždaug 1910 metais. Šis namelis atrodo tarsi su metaliniu stogu, atitinka kadaise stovėjusį senovinį namą. Kartais atkuriu tik duris ar langus.
Visi mano kurti nameliai yra skirtingi – vienas turi pečių, kitas kuklesnę buitį, atkuriu grindis. Anksčiau namuose būdavo aslos, atkuriu ir jas, senovinius stalus ar to laikotarpio lovas. Anksčiau būdavo sudedamos kelios pagalvės, nes žmonės tikėjo, kad yra sveikiau miegoti ant kelių pagalvių.
Atkuriu tokias detales, kurios jau seniai pas mus yra pamirštos. Labai daug domiuosi, skaitau, vaikštau į įvairius muziejus – domiuosi buitimi, kad visos smulkmenos būtų atrinktos ir atkurtos kuo tiksliau pagal tą laikmetį.
Kartais klausiu ir senesnių žmonių, kaip jie gyveno, kokia buvo buitis, nes norisi to tikrumo, kad detalės ir faktai nebūtų iškreipti, nes tų dalykų aš pati neatsimenu, kadangi augau mieste – Kaune, tačiau mano seneliai turėjo didelius bitynus, kurie buvo vienkiemyje ant Šešupės kranto.
Man yra išlikę tokie šilti prisiminimai iš vaikystės ir tai greičiausiai turėjo įtakos mano norui tai atkurti ir tęsti tradiciją, puoselėti krašto kultūrą, kad tai matytų ir mūsų jauniausios kartos, nes viskas keičiasi ir norisi, kad mes atsimintume, iš kur atėjome. Visi nameliai jau yra istorinis etapas.
Apie kiekvieną namelį galėčiau valandų valandas pasakoti, kokia ten buvo buitis, kaip stačiau, kaip dėjau, kiek nemiegotų naktų buvo. Taip pat atsidaro ir kiekvieno namelio stogas ir galima jį apžiūrėti atidžiau, kuo tie nameliai skiriasi“, – su šiluma apie savo kurtus namelius pasakoja kaimelio „Minis“ kūrėja.
Apie kaimelio gyvenimą kuria eiles
Šiuo metu Agnė intensyviai ruošiasi parodai, kurioje bus eksponuojami tik jos darbai. Paroda vyks Vilniuje ir moteris bandys tapti tautodailės asociacijos nare. „Šiuo metu ruošiausi ne tik šiai parodai, bet ir atkūrinėju sodybą – jaukią, nedidelę medinukę su paprasta buitimi, tačiau ji labai miela.
Svajoju atkurti kuo daugiau įdomesnių pastatų, tačiau tolimesnių planų dar labai atskleisti nenoriu. Renku informaciją, ką galėčiau sukurti, bet kaimelis pildysis naujomis klėtelėmis. Šiuo metu kaimelis pamažu perauga į miestelį.
Šiais metais jau atsirado kelias, kuris veda iš krautuvėlės į paštą, šalia augalai ir daug detalių, ežerėliai, šviestuvėliai, lemputės, maži suoliukai“, – džiaugiasi Agnė.
Moteris su šypsena pasakoja, kad labai džiaugiasi žmonėmis, kurie šiltai žiūri į jos kūrybinę veiklą ir dovanoja detales: „Neseniai gavau dovanų mažus dubenėlius, medinius šauktus. Džiaugiuosi, kai gaunu įvairių mažų detalių, kurios užpildo buitį.“
Agnė taip pat kuria ir eiles apie kaimelio gyvenimą, o eiles redaguoja jos mama, nes ji turi tam tinkamą mąstymą. Mama Agnei labai padeda šiame kelyje, jos kartu daug tariasi. Mama prisideda ir siūdama įvairias smulkmenas, pagalvėles.
„Žmogus, kuris neturi savyje tiek meilės, negalėtų to sukurti“
„Pradėjusi šią savo veiklą atradau daug geranoriškų ir šiltų žmonių, mylinčių meną, prisimenančių savo vaikystę, kurie geranoriškai man padeda. Dabar kai keliausiu į parodą man padės draugės, kurios nors ir užimtos, tačiau padės man sustatyti visą kaimelį. Tokie žmonės yra didžiulė paskata toliau kurti“, – su meile kalba Agnė.
Koks gi kaimelis be gyventojų? Agnės kurtame kaimelyje gyvena iš vatos sukurti žaisliukai, kurie atitinka tą laikmetį, įvairios moteriškės su skaromis. „Ilgai galvojau, kaip man užpildyti kaimelį gyventojais, kad jis būtų pilnesnis ir įdomesnis. Paprastos lėlės nesuteikia tiek žavesio, kaip rankų darbo lėlytės.“
Iš visų kaimelyje esančių namelių Agnė turi ir savo mylimiausią. „Šis namelis šiuo metu yra Alytuje vykstančioje parodoje. Žmonės ne kartą prašė, kad jį parduočiau, bet aš tiesiog negaliu to padaryti. Jis mano širdžiai yra labai ypatingas, aš su juo daug kur keliauju. Tai yra gyvenamoji klėtis, vienas iš pirmųjų mano darbų, atkurtas pagal mano vaizduotę, pagal matytas nuotraukas.
Negaliu tiksliai pasakyti, kodėl jis mano mylimiausias, tačiau tai sako mano širdis. Visuose nameliuose yra įdėta daug kruopštumo ir meilės. Manau, kad žmogus, kuris neturi savyje tiek meilės, negalėtų to sukurti. Reikia meilės kūrybai, meilės kaimui. Tai man yra nusiraminimas“, – šypsosi Agnė.
