Kilusi iš Kauno Vilma savo laiko didžiąją dalį praleidžia būdama kartu su vyru Kupiškio rajone. Čia ji rūpinasi sodyba, kurioje kadaise tvarkėsi moters tėvai.
„Esu kraštovaizdžio architektė. Šį darbą dirbu nuo 2009 metų. Ilgus metus daugiausiai laiko skirdavau ir vis tebeskiriu projektavimui, tačiau ilgainiui ši veikla peraugo į norą pabėgti šiek tiek nuo kompiuterio.
Kuomet darbuojiesi šioje srityje, norisi pačiupinėti augalus gyvai, pasižiūrėti kaip jie auga, elgiasi, kaip atrodo pasodinti netinkamai. Būtent todėl mano sode galima pamatyti daug įvairiausių eksperimentinių kampų”, – nusišypso moteris.
Visgi, 2 hektarų ploto sodyba Vilmai svarbi ir tuo, kad viską moteris stengiasi auginti ekologiškai. Būtent todėl plotuose galima matyti daug augančios žolės, kuri vėliau yra skirta mulčiuoti augalus:
„Mes čia vasarojame, dirbame ir daugiausiai laiko praleidžiame. Kaune turime namą, tik ten yra mažesnis plotas, todėl namuose aplinką prižiūri daugiau vyras, o čia – daugiau aš pati.“
Pasiteiravus, kiek laiko tenka praleisti dirbant sode, kaunietė šypsosi, kad daugiausiai laiko „suvalgo“ mulčiavimas:
„Šiuo metu želdynas yra mulčiuotas grikių lukštais, apie 5-7 centimetrai supilti tiesiai ant dirvos. Žinoma, atrodo, kad viskas turėtų nulakstyti, tačiau tai įmanoma tik tada, kai viskas aplinkui yra plika arba yra labai intensyvūs skersvėjai. Be to, daug laiko atima ir daržo priežiūra bei žolės pjovimas.“
Požiūris į sodo aplinką
V. Vebeliūnienė juokiasi, kad tiksliai išvardinti, kas auga jos sode – neįmanoma, kadangi čia galima rasti visko. Didžioji augalų dalis pradeda žydėti vasaros antroje pusėje, o ir susodinta viskas yra taip, kad būtų malonu ir gera žiūrėti.
„Sodinu augalus taip, kad augantys nepaliktų tarpų ir gražiai suželtų. Daugiausiai augalų yra rausvo, melsvo atspalvio, o pasirinktų augalų spalvos ypatingai suintensyvės antroje vasaros pusėje. Čia auga daug veislių bijūnų, vilkdalgių, astrancijų, rožių ir varpinių augalų. Antroje vasaros pusėje spalvas paryškins ir flioksai, ežiuolės, kemerai, astrai.
Esu palikusi erdvę ir čiobreliams, kuri bus skirta mano asmeniniam poilsiui, atsipūsti po visų darbų. Sodindama vyrui sakiau, kad kai pražys, eisiu pasidaryti aromaterapiją ir pagulėti tarp tų čiobrelių kilimo.
Aplink tą vietą esu prisodinusi ir kitų augalų, kurie skleidžia stiprų kvapą – rožynai su arbatinėmis rožėmis, kvepiantys bijūnai, diemedis. Kituose sodo kampuose auga česnakai, kemerai, kurie sukuria taip pat gražią erdvę, ją padidina.
Keli augalai augdami pasidaro aukštesni, todėl eidamas jautiesi tokioje erdvėje, kurioje visi takai vingiuoja, įsileidžia į gėlyno vidurį. Norisi, kad ryte ir vakare galėčiau ramiai sau viską apeiti ratais ir rankomis paliesti augančius augalus“, – teigia Vilma.
Pašnekovė taip pat tikina, kad atsispirti augalams ir jų galybei, kuomet tenka spręsti, ką šiemet norėsis matyti savo aplinkoje niekuomet neišeina, tačiau stengiasi, kad kiekviena naujovė sode, nevirstų spalvotu gėlių kompotu:
„Kaip tik visai neseniai šnekėjau su pažįstama, kuri skundėsi, kad jos sodyboje „kompotas“. Man tokio vaizdo visai nesinori, kadangi jis neteikia ramybės, išbalansuoja. Mane labiausiai ramina harmoningai derančios spalvos. Jeigu sodinu šiltų atspalvių augalus, tai ir visi kiti turi tokie būti, jeigu šaltų, galioja ta pati taisyklė.
Mano sode augalai auga taip, kad jeigu kažkas pražįs melsvo, tai tik vienu metu. Jeigu rausvai, violetiniai – kitu. Taip viską ir derinu, kadangi nesinori turėti vadinamo „babytės darželio“ (nusišypso). Žinoma, atsispirti augalų įvairovei nepavyksta, ypatingai sunku būna pavasarį, kuomet užeina silpnybė vykti į medelynus, vartyti reklamas, pirkti naujus augalus.“
Pagrindinė visų sodininkų klaida
Kaunietės kraštovaizdžio architektės sodybos braižas – banguotos, lanksčios linijos. Vilma sako, kad jai svarbu yra kurti tokį vaizdą, į kurį žiūrint, jis natūraliai trauktų žmogų užeiti.
„Kurdama sodus kitiems tai pat galvoju, ką galėčiau padaryti, kad žmogui būtų malonu užeiti. Taip sėdžiu nuo vienos minties prie kitos, konkrečiai galvoju, ką galėčiau padaryti, o ko geriau nedaryti.
Jeigu aplink auga pievos, tuomet sodelio tipas netiks, nes bendras vaizdas taps iškreiptas. Viską stengiuosi dėlioti taip, kad erdvė eitų kuo toliau, tarsi prasitęstų“, – dalinasi savo mintimis planuojant erdves pašnekovė.
V. Vebeliūnienė taip pat priduria, kad kuriant erdvę yra be galo svarbu stebėti tai, kaip augalai dera vienas su kitu bei kaip jie auga. Visgi, pagrindinė ir svarbiausia esmė puoselėjant sodybos aplinką, anot specialistės, yra laiko skyrimas detaliam erdvės planavimui:
„Tai duoda labai stiprų efektą. Norisi viską kurti taip, kad kiekvienas augalas turėtų savo vietą ir savo buvimu tarsi įtrauktų, kviestų užeiti ir turėtume galimybę iš vienos vietos patekti į kitą, užeiti už kampo ir matyti daugiau nei yra.“
Pasiteiravus, kokia yra dažniausia klaida, kurią tenka pastebėti kitų žmonių kiemuose, soduose, Vilma nuoširdžiai atsakydama teigia: „Visko sodinimas tvoros pakraštyje.“
Moteris taip pat papildo savo mintį pridurdama, kad taip dažniausiai sodinama, kuomet žmonės neturi pakankamai žinių arba bijo eksperimentuoti ir kurti aplinką kur kas drąsiau.
„Visi šie aprėminimai duoda gardo įspūdį, uždaro ir mažina kiemo vaizdą. Sodinant augalus tvoros pakraštyje, natūraliai teritorija vizualiai tampa kur kas mažesnė nei yra iš tikrųjų. Todėl visuomet stengiuosi patarti vengti tokios klaidos ir nebijoti augalų sodinti toliau nuo sklypo kraštų“, – nusišypsodama pokalbį baigia Vilma Vebeliūnienė.
