Baigusi menotyros studijas, Gintautė išbandė įvairius darbus: nuo kultūrinės veiklos vadybininkės iki autodalių išvežiotojos, tačiau niekaip negalėjo atrasti širdžiai mielos veiklos. Šiuo metu ji didžiausią laiko dalį praleidžia savo studijoje „Manding“, kurioje užsiima siuvinėjimu ir, kaip pati sako, niekada nesijautė labiau esanti savo rogėse.
Su Gintaute pakalbėjome apie siuvinėjimo paslaptis ir jos kūrybą.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado siuvinėjimas?
Norisi sakyti, kad atsitiktinai, tačiau yra tam tikrų šaknų šeimoje. Močiutė daug metų siuvinėjo įspūdingus paveikslus kryželiu. Prieš maždaug 6 metus skyriau kelias valandas dėmesio mokytis šio amato, tačiau kantrybės stoka man neleido susižavėti. Maždaug prieš 4 metus sendaikčių parduotuvėje radau įsigyti mažą siuvinėjimo lankelį, kilo mintis išsiuvinėti paprastu dygsniu klozetą, su iš jo kyšančiomis gėlėmis. Būtent juo papuošiau nuomojamo buto duris ir visai pamiršau.
Likus porai savaičių iki karantino, atsikrausčiau į pirmą nuosavą būstą, buvau labai užimta dėl darbo ir kitų planų, todėl į patį karantiną šokau puse kojos. Trūko elementarių dalykų, kurių prie pat namų įsigyti negalėjau, tad mama man paštomatu atsiuntė „davinį“ įvairiausių daiktų: kondensuoto pieno, kojinių, šluosčių, o tarp jų buvo raudonas ir juodas siuvimo siūlas ir adata. Nuplėšiau nuo durų tą klozetą, pasiėmiau siuvinėjimo lankelį, paprastą siūlą, adatą ir senus marškinėlius.
Paklausiau „Instagram“ sekėjų, ką išsiuvinėti, ir jie man įvardijo 33 karantino istorijas: nuo tualetinio popieriaus ritinėlio, respiratoriaus iki vyno butelio ir taurių. Užpildžiau siuvinėjimu visą marškinėlių priekį ir nebegalėjau sustoti.
Jūsų studijos pavadinimas skamba labai įdomiai. Ką reiškia žodis „Manding“?
Žodis „manding“ jau keliolika metų sukosi mano mintyse. Tai labai senas lietuviškas žodis, kurį dažniausiai sutinku senuose knygų vertimuose, turintis tokį keistą skambesį ir puikią prasmę „man atrodo“. Tad ir pirmiau kilo mintis kažką pavadinti „Manding“, o tik tada siuvinėjimo studija. Nes aš ir siuvinėju tai, kas „man atrodo“. Pakuotes taip pat papuošiu lipduku „Manding, esate geras žmogus“.
Kiek laiko prireikė, kol išmokote siuvinėti?
Žinoma, siuvinėjimo technikų ir įgūdžių vis dar mokausi, bet buvo adaptacinis periodas. Pirmiausia nuovargis jautėsi akims, nebuvo įprasta taip įdėmiai žiūrėti į smulkų objektą, kuris taip arti. Tai nieko panašaus į nuovargį, kurį jaučiame po darbo kompiuteriu. Akys ašarojo, perštėjo, buvo sunku daryti kitus įprastus darbus, tad mokymasis prasidėjo ir čia: akių mankšta, siuvinėjimo ribojimas. Tai truko apie mėnesį, kol akys apsiprato, ir dabar man tai jau nekelia jokių sunkumų. Maždaug per antrą mėnesį jau mokėjau per 25 dygsnius, o trečią mėnesį jau gebėjau juos taikyti efektyviau ir greičiau.
Kokias dar veiklas išbandėte, prieš pradėdama siuvinėti?
Tarp manęs ir meninių veiklų yra ganėtinai sudėtingas santykis. Nuo pradinės iki studijų buvau teatrinės veiklos žmogus – su daile, taikomaisiais menais neturėjau nieko bendro ir ten nesijaučiau gabi. Mano energija niekaip nesisiejo su kantrybės reikalaujančiomis veiklomis.
Prieš kelerius metus po vieno sapno kilo mintis iš mažų medinių namelių gaminti karūnėles. Pačiai kėlė nuostabą, kad tai taip malonu ir atpalaiduoja. Nors siuvinėjimas ir tai, kokios kantrybės jis reikalauja, kelia nuostaba ne tik mano šeimai ir draugams, bet ir man. Apart šios veiklos, dievinu plaukimą, kurį atradau prieš metus, tik apmaudu, kad šiuo metu neveikia baseinai dėl karantino. Ir, aišku, didelis dėmesys knygoms bei nuolatiniam mokymuisi.
Galbūt klystu, bet dabar siuvinėjimu užsiima retas. Kaip manote, kodėl tai nepopuliari veikla?
Taip, siuvinėtojų ganėtinai nedaug. Jei atskirsime siuvinėtojus pagal įsigytas schemas nuo tų, kurie siuvinėja savo kūrybą, manau, suskaičiuosime ant pirštų. Siuvinėjimas išties reikalauja kantrybės. Išsiuvinėti 5 centimetrų tiesią liniją man gali reikšti 20 sekundžių, nubrėžti liniją su liniuote – sekundės dalį. Ką jau kalbėti apie spalvinimą siūlais – tai valandų darbas.
Dažnai norisi rezultatą turėti čia ir dabar. Taip pat dažnai siuvinėjimas suvokiamas kaip prieš tai minėtas siuvinėjimas kryželiu pagal schemas: gaunamas rinkinys su siūlais, paveikslas sužymėtas spalvomis, belieka viską užpildyti siūlais ir kantrybe. Toks siuvinėjimas toli nuo kūrybos, kai įgyvendini savo idėją nuo A iki Z, kai pats parenki siūlus, siuvinėjimo technikas. Manau, trūksta žinių, kaip plačiai galima panaudoti siuvinėjimą.
Kaip vyksta Jūsų kūrybinis procesas?
Kūrybinis procesas man turi dvi šakas. Pirmoji, paprasčiausia, impulsyvi ir kūrybinė, kuomet man kyla siuvinėjimo idėja. Mintyse ją matau ne kaip piešinį, bet kaip įvairiomis technikomis sudėtą paveikslą iš siūlų. Pasipaišau eskizą ir dažniausiai tiesiog siūlais jį, kiek improvizuodama, užpildau.
Yra kita šaka, kuomet gaunu užsakovo idėją, ką jis nori perteikti: tai būna mintis, objektas ar tekstas. Retais atvejais iš karto turiu viziją, bet man labiau patinka pabūti su mintimi, atsitraukti ir negalvoti, dažniausiai įkvėpimas ateina „netikėtai“. Sakau kabutėse, nes įkvėpimas jau būna kelias dienas plaučiuose ir mintyse, belieka jį įgarsinti. Kai jau turiu mintį, perpiešiu ją ant popieriaus bei suderinu su gavėju iki perkėlimo ant drabužio ar drobės.
Su kokiais sunkumais susiduriate siuvinėdama?
Sunkiausia susidoroti su tuo, kad norisi rezultato čia ir dabar. Siuvinėjimas gerokai paprasčiau nei piešimas, tapyba, keramika – įbedus siūlą ne ten ar parinkus ne tą spalvą, lengvai galima pašalinti, nuardyti ar uždangstyti. Kiek ilgiau trunka ištaisysi netinkamą potėpį ar molio dėmę. Tad sunkiausia nekantriems žmonėms, kuriems trūksta kantrybės ir valios. Žinoma, neslėpsiu, išties gali būti sunku turintiems regėjimo sutrikimų. Aš esu uoli, ilgametę patirtį turinti toliaregė ir man reikėjo daug pastangų, vienu metu maniau, kad siuvinėjimas – ne man.
Kokių priemonių reikia, norint užsiimti siuvinėjimu? Ar užtenka adatos ir siūlo?
Idealiu atveju galėčiau vardinti ir siuvinėjimo rėmo laikiklius, siūlų susukimui reikalingas rites, tačiau reikia labai nedaug, kad jau šiandien būtų galima išmėginti šį hobį: adata, siūlas, žirklės, siuvinėjimo lankelis ir audinys. Aš pati pradėjau turėdama siuvimo siūlą, adatą, itin maža akute, kanceliarines žirkles ir senus marškinėlius. Vienintelis dalykas, tai turėtas siuvinėjimo lankelis. Bet tikrai yra būdų, kaip jį pasigaminti iš įvairių daiktų. Pavyzdžiui plastikiniai krepšeliai, kuriuose būna parduodami konservuoti agurkai, majonezas ar pan. Reikia nukirpti vidinę kibirėlio viršūnę, iškirpti dangtelyje skylę ir tarp jų įdėjus audinį jį ištempti. Esu tikra, kad viską galima nesunkiai rasti tiesiog namuose.
Kokias siuvinėjimo technikas naudojate?
Šiandien skaičiuoju, kad moku daugiau kaip 45 skirtingas siuvinėjimo technikas. Dažnai jos turi panašumų, nors galima išgauti skirtingų rezultatų. Įspūdingai skamba panaudojamų technikų skaičius, tačiau įspūdingų rezultatų galima pasiekti mokant tik vieną dygsnį: man svarbiausia ne technika, o siunčiama žinutė.
Iš kur semiatės siuvinėjimo idėjų?
Tai būna arba man aktualios temos, arba užsakovų idėjos, kurias vis tiek perteikiu per savo prizmę. Yra pasitaikę, kad neradome bendro kelio: tuo metu jaudinausi ir galvojau, kaip čia neprisitaikiau. Bet darbas turi patikti ir man, jam skiriu daug laiko. Aš ne spausdintuvas, tad noriu likti nuoširdi ir prieš save, ir prieš kitus. Su daugeliu randame abiems patinkančia mintį ir žinutę, tad ir rinktis, ką siuvinėti, – nėra prasmės. O ką renkuosi dėl savęs? Dažnai tai būna ir aktualios temos bei man estetiški objektai.
Panašu, kad Jūsų darbai labai apgalvoti. Kokią mintį norite jais skleisti?
Pirmiausia siunčiu žinutę, kad mes galime būti visokie: su savo trūkumais, ne viską žinantys, apsimetėliai, padedantys vieni kitiems, mes būname tiesiog visokie. Dalis darbų skirti kurti estetinę vertę, dalis siekia pralinksminti.
Jūsų „Instagram“ paskyroje galima pastebėti ne tik išsiuvinėtų gėlių ar frazių. Esate išsiuvinėjusi ir krūtis bei vaginą. Kokia šių darbų idėja?
Galiu sakyti, kad tai buvo ir kiek provokaciniai objektai, kai norėjau peržengti tą slenksti tarp gladiolių siuvinėtų kryželiu ir siuvinėtos vaginos. Pirmiausia, tai žmogaus kūno dalis, kurią galime matyti per įvairią prizmę, kodėl siuvinėjimas negali būti viena jų? Pradėjusi siuvinėti, garsiai sakiau, kad čia bus visko, tad ir šiandien nenoriu, kad tai būtų tabu.
Ką labiausiai mėgstate siuvinėti?
Bent jau šiuo metu labiausiai patinka siuvinėti viską, kas kelia kokį nors iššūkį, kai dar nežinau, kaip pavyks ir kaip padaryti, imuosi ir eksperimentuoju, kol pasiekiu norimą rezultatą. Man patinka matyti progresą, pažiūrėti į darbus, darytus prieš kelis mėnesius ir šiandien, ir taip pasimatuoti, kiek patobulėjau.
Įdomu, kaip galima paprastus objektus perleisti per siūlus neįprastai, jie tampa kiek kitokie. Nesiekiu siuvinėjimų paversti realistiškomis pasaulio kopijomis, siekiu stilizuotai, perleistai per save parodyti, kaip siūlais matau pasaulį. Taip pat labai patinka atnaujinti drabužius ir juos pataisyti su siuvinėjimu, įkvėpti naujumo, kai net senas pabodęs pilkas megztinis tampa išskirtiniu ir vienetiniu drabužiu.
O kokių darbų daugiausiai pamatytume Jūsų studijoje?
Dar sunkiai turiu dažniausiai siuvinėjamų objektų, nes neužsiimu tuo tikrai ilgai. Tačiau yra pasikartojančių objektų, kaip tualeto durų ženklas, su iš klozeto kyšančiomis gėlėmis, ar tekstiniai paveikslai, kurie siunčia priešpriešą sienų lipdukams „čia gyvena laimė“ į „čia gyvena žmonės“ su įvairiomis emocijomis. Dažniausiai tenka siuvinėti marškinėlius su įvairiais objektais, kurie gavėjui kažką reiškia. Man tai gali būti niekas, tiesiog avokadas. Bet jis tarp dovanotojo ir gavėjo nutiesia žinutę, kurią ne visada man reikia žinoti: svarbu, kad savo darbu kurčiau prasmę.
Siuvinėjate ne tik paveikslėlius, bet ir žodžius...
Tekstas neša lengviau suprantamą žinutę, nors man įdomiau kalbėti vaizdais. Daug tekstinių pavyzdžių neturiu, bet esu išsiuvinėjusi ant marškinėlių „aš papuošiu žirgo galvą pinavijom“. Ta daina man skambėjo porą savaičių karantino metu, išsiuvinėjau sau, tuomet išsiuvinėjau ir mamai, mamos dienos proga.
Man pačiai svarbiausias siuvinėtas darbas „čia gyvena žmonės“ – kaip atsakas populiariems sienų lipdukams ir dekoro elementams „čia gyvena laimė“. Namuose gyvena pirmiausiai žmonės, kurie gali jaustis visaip: būna ir liūdnų, piktų, erzinančių, nekantrių dienų ir tai priminimas, kad galime būti visokie, nebūtina iš visko spausti laimės, tai neturi tapti siekiamybė.
O ką išsiuvinėti sudėtingiau? Žodžius ar paveikslėlį?
Viskas labai priklauso nuo pasirinktos stilistikos. Jei tekstas tiesiog kaip apvestas ranka, tai sudėtingumas toks pats kaip su linijiniais paveikslėliais, nes reikalingas toks pats dygsnis. Bet žodžiai gali būti manieringo šrifto, reikalaujantys išgauti daug vingių ar detalių, tekstas gali būti skirtingo dydžio, tad net ir viena raidė gali būti tiek pat sudėtinga kiek išsamus paveikslėlis. Sudėtingumas priklauso nuo pasirinktos technikos. Man pačiai ne dėl technikos, bet dėl kantrybės ir dėmesingumo išlaikymo maloniau siuvinėti paveikslus, nes tekstas pasižymi tam tikra monotonija.
Kiek laiko užtrunka išsiuvinėti tekstą?
Dėl siuvinėjimo trukmės, tai pateiksiu palyginimą: jei tai rašytinėmis raidėmis parašytas 5 raidžių žodis, maždaug centimetro aukščio, tai gali trukti 10–20 minučių.
…o paveikslėlį?
Delno dydžio linijinis paveikslėlis gali užtrukti 2–4 valandas, nors yra darbų, kuriuos dariau ir 20 valandų. Tikiu, kad tai man dar ne riba.
Ar siuvinėjate pagal užsakymus?
Siuvinėju ir pagal užsakymus, nors vis dar didžioji dalis projektų būna skirti dovanai ar net pasiliekami sau.
Kiek kainuoja Jūsų darbai?
Siuvinėjimo kaina labai individuali, viskas priklauso nuo dydžio, naudojamos technikos, eskizo sudėtingumo, ar siuvinėjamas paveikslas, ar drabužis.
Ačiū už pokalbį.
