Visai neseniai keturiasdešimtą jubiliejų atšventusi kaunietė Rasa Andrikienė šiandien plačiai šypsosi. Moters pozityvumo ir meilės gyvenimui nesustabdė nei išgirsta klastinga medikų diagnozė, nei nuslinkę visi kūno plaukai.
Priešingai, tokios gyvenimo pamokos moterį net ir sustiprino, nes šiandien dienai ji įprastiems plaukų perukams pasakė „ne“ ir į gatvę eina visiškai plika galva.
Plaukai ėmė slinkti sruogomis
Psichoterapinį darbą dirbanti ir tapyba ant šilko užsiimanti kaunietė Rasa tv3.lt pasakoja, kad ji visą gyvenimą džiaugėsi vešliais ir ilgais plaukais, todėl ėmus slinkti plaukams ir dėl to apsilankius pas medikus, moteris kaip reikiant nustebo išgirdusi alopecijos ligos diagnozę.
„Apie šią ligą iki tol nebuvau net girdėjusi. Pamenu, dar vasario 18-ąją buvau draugės dukros gimtadienyje ir turėjau ilgus vešlius plaukus iki pusės nugaros. Kaip tik tą savaitgalį, kažkur 20–22 dieną mano plaukai pradėjo labai stipriai slinkti“, – sako pašnekovė.
Iš pradžių Rasa dėl plaukų slinkimo stipriai stengėsi nepergyventi, tačiau vos po poros dienų plaukų slinkimas, anot moters, pasidarė visiškai nebenormalus – plaukai ėmė slinkti kuokštais ir net sruogomis.
Užsidėjus peruką kiti gyrė „naują šukuoseną“
Nieko nelaukusi Rasa nuskubėjo į parduotuvę ir nusipirko įvairiausių plaukų stiprinimo priemonių:
„Iš pradžių bandžiau naudoti įvairius tepaliukus, nuo ricinos aliejaus iki vaistinių preparatų. Tačiau patepiau jais ir jie niekuo nepadėjo. Realiai plaukai pradėjo slinkti nebe dienomis, o valandomis“, – ligos žaibiškumą prisimena moteris ir sako, kad per dvi savaites jos plaukų beveik nebeliko.
„Atrodžiau kaip lėlė, kai viršugalvyje yra linija plaukų, o ją pakėlus – visur plika. Tada supratau, kad man reikia pasirodyti gydytojui. Nuėjus pas jį aš išgirdau alopecijos diagnozę, mane nusiuntė pas dermatologą.
Gydytojas man užsiminė, kad, deja, bet šiai ligai gydymo nėra, o už savaitės laiko man gali nuslinkti ir visi plaukai. Taip ir atsitiko...“
Vieną dieną atsistojusi prieš veidrodį Rasa suprato, kas iš tiesų įvyko. Moters plaukų buvo belikę vos dešimt procentų, todėl moteris suprato, kad laikas atsisveikinti ir su šiais likusiais plaukais.
„Žiūrėti į tą vaizdą buvo graudu, todėl aš juos nusiskutau. Tada supratau, kad turėsiu nusipirkti peruką, nes negaliu juk išeiti su tiek plaukų į gatvę.
Nusipirkau peruką, žmonės iš pradžių net nesuprato, kad aš jį dėviu, klausinėjo, kodėl nusikirpau plaukus, gyrė mano naują „šukuoseną“. Vienas pažįstamas manęs paklausė, ar nebuvo gaila nusikirpti plaukus, pagalvojau tada viduje, kad tu iš tiesų žinotum, kiek man plaukų yra belikę...“, – prisimena pašnekovė.
Perukams pasakė „ne“
Rasa su peruku vaikščiojo apie dvi savaites, tačiau moteris greitai pastebėjo, kad su jais darosi karšta, nepatogu, ima niežėti galvą. Įstojusi į Lietuvos alopecijos diagnozę išgirdusius žmones vienijančią asociaciją, Rasa suprato, kad tokių kaip ji – tikrai ne vienas ir ne du. Todėl moteris nusprendė, kad gana save slėpti po dirbtiniais perukais ir į gatvę išėjo plika galva.
„Dabar žinau daug moterų, kurios serga ir nuo vaikystės, paauglystės, kitoms moterims plaukai nuslenka po gimdymo, tačiau anksčiau niekas nežinodavo, kas čia per liga. O dabar jau galima pasakyti, kad tai yra autoimuninė liga, kuri gali pasireikšti bet kam, o jos gydymo, deja, nėra. Plaukai gali nuslinkti net keltis kartus, ataugti arba ne“, – pasakoja moteris.
Rasa sako, kad išvydę ją pliką „Facebook“ draugai negailėjo pažįstamai moteriai gražių žodžių ir komentarų, o pasak moters, tai dar labiau įkvėpė pasitikėjimo savimi.
Moteris tikisi, kad vieną dieną jos plaukai ataugs, tačiau ji yra girdėjusi pasakojimų iš kitų moterų, kad net ir ataugus plaukams, baimės po tokios ligos niekur nedingsta.
„Man pasakojo, kad net ir ataugus plaukams, moterys bijo eiti į dušą, bijo eiti pas kirpėją ar šukuoti plaukus“, – priduria ji.
Namuose dvi savaites vaikščiojo su kepure
Rasa džiaugiasi, kad ši liga pareikalauja tik viso kūno plaukų, kol kas nėra nustatyta, kad ši liga pažeistų ir kitus organus. Vis dėlto daugeliui žmonių plika galva Lietuvoje vis dar asocijuojasi su įvairiais onkologiniais susirgimais, todėl Rasa per šiuos mėnesius priprato sulaukti ir gailių žvilgsnių gatvėje.
„Klientams buvo labai svarbu įsitikinti, kad aš nesergu vėžiu, bet gatvėje juk to niekas nežino, todėl į mane pažiūri gailestingai. Jausmiškai tai tikrai stiprus išgyvenimas, tačiau mano pacientai labai džiaugiasi manimi ir sako, kad aš sugebėjau parodyti viešai negražiausią ligos momentą ir tai įkvepia kitus“, – šypteli moteris.
Alopecija serganti kaunietė neslepia, kad plaukų skutimo procesas neapsiėjo ir be ašarų, tačiau po jo Rasa net kelias savaites namuose dėvėjo kepurę. Paklaustumėte, kodėl? O priežastis slepiasi mažosios Rasos dukrelės širdyje.
„Dukra nepagalvodama pasakė, kad mama, kaip tu negražiai atrodai, o man tai buvo labai skaudus momentas. Vieną rytą atsikėlusi pamačiau, kad jos akis raudona, patinusi, matyt pasireiškė tas vidinis nerimas dėl mamos. Paklausus dukters, ar ji geriau jaustųsi, jei vaikšiočiau su kepure, mažoji atsakė, kad taip. Apie dvi savaites vaikščiojau namie su kepure“, – prisimena pašnekovė.
Dabar Rasa savo plikos galvos nebeslepia po kepure, priešingai – laiko tai savo stiliaus dalimi. Nors anksčiau ji žinią apie ligą pasiliko tik artimiausių žmonių rate, šiandien kaunietė nori garsiai kalbėti apie alopeciją ir drąsiai pasakyti, kad tai tikrai nėra vėžys.
„Šios ligos daugelis nežino, kaip nežinojau ir aš. Kai su tuo susidūriau, norisi, kad daugiau žmonių sužinotų, kad tai ne pasaulio pabaiga“, – šypteli pašnekovė.
Apie alopeciją
Pasak Nacionalinės alopecijos asociacijos internetiniame puslapyje pateikiamos informacijos, alopecija reiškia plikimą, plaukų netekimą nuo galvos ir/ar veido, ar viso kūno.
Tyrimai rodo, kad alopecija neturi „amžiaus cenzo”. Autoimuninės kilmės alopecija aptinkama ir 8 mėn. kūdikiuose, tačiau po maždaug 36-ųjų gyvenimo metų dažniausiai nebepasireiškia. Kitų rūšių alopecijos kaip androgeninė gali pasireikšti jauno suaugusiojo laikotarpyje bei brandžiame amžiuje.
1–2 proc. populiacijos (apie 58 000 Lietuvos gyventojų) yra tikimybė susidurti su autoimuninės kilmės alopecija. Apie 20 proc. nuo šios grupės yra tikimybė išvystyti sunkiausią – alopecia universalis formą. Lietuvoje tokia tikimybė yra 11 200 žmonių. Tačiau realiai tokiam gyventojų skaičiui alopecija nepasireiškia.
Alopecijos priežastys
Mokslininkams alopecijos priežastys nėra iki galo žinomos (išskyrus, kai alopecija yra chemoterapijos, gydant kitus sveikatos sutrikimus, ar mechaninio plaukų pažeidimo pasekmė), taip pat visame pasaulyje kol kas nėra atrasti visais atvejais efektyvūs gydymo būdai ar vaistai.
Alopecija yra laikoma sveikatos sutrikimu, tačiau, laimei, nėra lydima fizinio skausmo, neriboja fizinių žmogaus galimybių, ligos progresavimas nekelia tiesioginės grėsmės žmogaus gyvybei.
Alopecija ir gyvenimo kokybė
Įvairiuose šaltiniuose alopecija yra minima kaip „kosmetinė” problema, nes ji nesukelia rimtų pasekmių fizinei žmogaus būklei, tačiau jos psichosocialinės pasekmės gali būti pakankamai rimtos ir ilgalaikės. Tai reiškia, kad alopecija vienaip ar kitaip paveikia žmogaus gyvenimą įvairiose srityse:
psichologinėje: žmogaus santykis su savimi neišvengiamai keičiasi, keičiasi savęs suvokimas, santykis su pakitusiu kūnu. Dažnai jis yra lydimas ir nelengvų išgyvenimų, ypač alopecijos pasireiškimo pradžioje. Ši tapatumo krizė būna ir laikina, ir užsitęsusi. Krizė užsibaigia, kai įvyksta nauja adaptacija.
Žmogus alopeciją emociškai priima – susitaiko su pasikeitusiu kūnu ir atranda sau priimtinus išvaizdos variantus, su kuriais jaučiasi patogiai artimiausioje aplinkoje. Adaptaciją apsunkina, kuomet išvaizdos klausimai išlieka stipriu dirgikliu, kelia nerimą, baimę.
santykių su kitais žmonėmis: aplinkinių – artimųjų, draugų, bendradarbių, gatvėje sutiktų nepažįstamųjų etc. vertinimas tampa labai svarbiu veiksniu žmogaus su alopecija savijautai ir adaptacijai.
Taip pat tai yra nemenkas iššūkis ir artimiesiems – tėvams, auginantiems atžalas su alopecija. Kadangi alopecija nėra efektyviai gydoma, dažnai pastangas padėti savo vaikui ar artimajam vainikuoja nusivylimas ir bejėgiškumas. Tai nelengva situacija ir sutuoktiniams ar partneriams. Alopecija dažnai neatpažįstamai pakeičia žmogaus fizinius bruožus, todėl iškyla santykių – „naujojo” nario priėmimo ir susitaikymo su jo pasikeitimu problemos.
darbinėje / profesinėje: yra psichologinių tyrimų, rodančių, kad darbdaviai vienaip ar kitaip reaguoja į pasikeitusią darbuotojo išvaizdą. Žmonių su alopecija liudijimais, darbinėje aplinkoje susidurdami su pernelyg dideliu neempatišku smalsumu, patiria diskomfortą.
Siekdami geresnės savijautos, jie gali svarstyti apie labiau socialiai izoliuotą darbą. Yra atvejų, kai žmonės su alopecija nepriimami į darbą, kaip neatitinkantys išvaizdai keliamų reikalavimų, nepaisant jų profesinių gebėjimų. Tačiau taip pat yra atvejų, kai darbdaviai pakitusią darbuotojo išvaizdą priima kaip privalumą.
Informaciją parengė Rūta Barkauskaitė
