Kauno rajono GMPS feisbuko paskyroje šiandien buvo patalpintas itin jautrus gydytojo Kipro Medišausko rašytas įrašas. Naujųjų metų išvakarėse, juo dalinamės ir su jumis.
„2019 metų gruodžio 29 diena, sekmadienis, jau po 22 val. Laukiame kito kvietimo Akademijos poste, atgavinėjame jėgas po ilgos darbo dienos. Ramu – iki kol nesuskambo brigados telefonas. Laimonui atsiliepus, kažkas buvo pasakyta, ir jis išbėgo prie įėjimo, pasakęs, jog yra dūstantis kūdikis.
Pagalvojęs, jog dabar važiuosime gelbėti kažkur kūdikio, apsirengiau striukę, ir, nespėjus išjungti šviesų, uždaryti durų, akimirksniu susijaudinusios mamos rankose priešais mano akis atsidūrė 4 dienų kūdikis.
Buvo akivaizdu, jog situacija neatrodo gerai, „kvėpčiojimo“ dažnis buvo kur kas retesnis negu būtų normalu, nosies sparneliai kilnojosi, matėsi tarpšonkaulinių tarpų įdubinėjimai. Burnytėje ir apie nosį gausu gleivių. Akimirksniu nuskuodėme į GMP automobilį, mama padėjo kūdikį ant neštuvų ir pasitraukė (labai šauniai tėtis Karolis atliko pareigą valdant situaciją ir mamos susijaudinimą).
Paklausus, kas nutiko, atsimenu tik išgirdau kažką apie slogą 2 dienas. Tai visai nepridėjo aiškumo, kodėl tas kūdikis toks yra. Akimirksniu kūdikis pasikeitė. Spalva iš raudonos tapo vis mėlynesnė, besimosikuojančios rankytės nustojo mosikuotis.
Situacijos rimtumas mano galvoje pasiekė piką. Man klūpint prie kūdikio, kojas įrėmus tarp automobilio sienos ir neštuvų konstrukcijos, kolega Laimonas žaibo greičiu ištraukė visą reikiamą aparatūrą gaivinimui, tuo tarpu aš išvaliau nosį, burnytę, atsiurbiau gleives iš šnervių, burnytės.
Prapūtus šiek tiek AMBU, kūdikis patapo vėl raudonas, judantis. Pajaučiau kaip akmuo man nukrito nuo krūtinės, delnuose kūdikį šiek tiek apverčiau ir „tapšnojau" per nugarą, pamačiau dar daugiau iškosėto skysčio. Tada dar labiau nurimau, pagalvojau, jog okey, viskas čia vyksta į gerą.
Skambinau laikant telefoną pečiu prie ausies dispečeriui, Laimonas „skrisdamas“ padavė man servetėlę, dar kokybiškiau išvaliau burnytę mažuoju savo pirštu. O kūdikis toks mažytis – ką tik atėjęs į šį gyvenimą.
Dispečerei paklausus, kur mes ir kada būsime, supratau, kad mes jau Raudondvario plento gale prie Neries krantinės. Nesupratau per kiek sekundžių čia Laimonas per pusę Kauno nutransportavo mus, bet džiaugiausi.
Nuo tada viskas atrodė neblogai, kūdikis jau net nebe tamsiai raudonas, o tapo vis labiau rausvas, judrus. Beliko tik prižiūrėti, pavartyti, pastimuliuoti, pasiurbinėti ir štai mes jau Kauno klinikose. Vos atvažiavus atsidarius mūsų GMP durims, išgirdau tėvo Karolio susirūpinusį, bet ramų klausimą „kokia situacija?"
(Karolis pasirodė labai stiprus, nes puikiai laikė emocijas, valdė situaciją, ramino Mamą, ir nekėlė streso, net atvirkščiai jautėsi Karolio pasitikėjimas mumis ir mūsų pagalba). Šiek tiek buvo neramu, nors kūdikį jau vertinau gerai, situacija gerėjo, tuo metu neapsivertė liežuvis pasakyti, jog dabar viskas gerai, juk viskas taip greitai įvyko, o gal kažką praleidau, nepadariau?
Tada užplūdo noras kuo greičiau pristatyti kūdikį į naujagimių intensyvios terapijos skyrių. Nešu kūdikį, nešu su abiem tėvais pašonėje, nešu ir nešu. Tuo metu kelias nuo Akušerinio priėmimo iki naujagimių reanimacijos buvo toks ilgas, kad nešdamas jį per naujagimių skyrių, tokiu ilgu koridoriumi – įpusėjus kojos pačios pradėjo tokį pusiau bėgimo tempą iki ITS, nors ir kūdikis jau nebegąsdino. Atbėgus iki intensyviosios terapijos skyriaus, įdėjus kūdikį į naujagimio gultą, gydytoja patvirtino, kad viskas gerai.
Ir tada su šypsena bandau pasakyti, kad žinau, tik nesuprantu, kodėl kojos bėgimo režimą įjungė. Na ir viskas, grįžome į savo – paliktą atidarytomis durimis, uždegtomis šviesomis, paliktais mobiliais, Akademijos postą.
Visa situacija unikali tuo, kad lyg iš giedro dangaus griaustinis užklupo mus. Sunkiau yra neturėti net minutės vykstant į kvietimą pagalvoti, ką darysim ir kaip. Ir bent minimalios informacijos, kas yra nutikę. Po visko Karolis klausė manęs: Ar būtų jie patys nuvykę iki Skubios pagalbos skyrių?
Sakiau, sunku pasakyti, iš tiesų pagalvojus reikėjo tiek nedaug, galbūt labiau stačiai laikant kūdikį pastimuliuoti, kad atkosėtų. O ir mums reikėjo tiek nedaug – tiesiog atsiurbti, pavalyti kvėpavimo takus.
Tai paprasti veiksmai, todėl kažkaip ir sunku suvokti/jausti, kad mes su Laimonu padarėm kažką ypatingo. Bet labai džiaugiamės, kad Kūdikis sveikas ir rausvas.
O apie „skrydį" tarp Akademijos į Kauno klinikų ant kelių, dabar primena kairio kelio skausmas, atsiradęs tik po valandos viso šio nuotykio. Bet, manau, pasveiksiu.
O šiandien, naujametinę naktį – vėl budžiu, kad jūsų šventės būtų saugios. Sėkmingų, saugių, sveikų ateinančių metų. Pagarbiai, gydytojas Kipras Medišauskas“.
