Toli gražu ne visada juos gali prižiūrėti artimieji, nes jie dirba ar patys turi sveikatos problemų, o gal jiems trūksta būtinų tokių ligonių priežiūrai reikalingų žinių ir įgūdžių.
Todėl nemažai senolių gydosi ir yra prižiūrimi slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėse. Kokiomis sąlygomis gyvenimo saulėlydžio dienas jose leidžia senoliai? Ar atidesnis žvilgsnis į jas galėtų išsklaidyti neigiamus mitus, kurių, deja, nemažai esame susikūrę?
Didžiausia slaugos ligoninė
Vilniaus Vilkpėdės palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė yra didžiausia tokio profilio ligoninė Lietuvoje ir bene seniausia. Ji pastatyta geležinkelininkams ir karo įgulai gydyti 1912 metais, kai per Vilnių buvo nutiesta geležinkelio liniją Peterburgas - Varšuva.
Dabar tai renovuota, gražiai sutvarkyta, atokiau nuo miesto centro įsikūrusi, žalio parko apsupta gydymo įstaiga, teikianti kokybiškas slaugos paslaugas.
Didžiąją dalį čia dirbančio medicininio personalo sudaro slaugytojai. Tiksliau pasakius, tai daugiausia moterys – beveik 70 slaugytojų.
Ilgametę slaugytojos darbo patirtį turinti Rita Stankevičienė sako, kad slaugytojų veikla neapsiriboja medicinine pacientų priežiūra. Slaugytojas turi būti ir socialinis darbuotojas, ir psichologas, ir pedagogas.
Medicininis išsilavinimas ir didelė širdis
„Šalia kvalifikacijos ir specialių įgūdžių slaugytojui yra būtinos tokios savybės kaip kantrybė, gerumas, švelnumas, atjauta. Seniau mus vadindavo gailestingosiomis seserimis, manau, kad toks apibūdinimas puikiai atspindi mūsų misiją.
Mūsų darbo esmė – nuoširdžios pastangos padėti pacientams, geriausiu atveju atstatyti jų sveikatą, kad jiems sugrįžus į namus, jų gyvenimo kokybė būtų geresnė nei iki atvykstant pas mus.
O jei pacientui tai jau paskutinė gyvenimo stotelė, kad joje būtų kuo daugiau gerų emocijų ir mažiau skausmo“, – teigia patyrusi slaugytoja.
Gražiai apie slaugytojo darbą yra pasakiusi dvidešimto šimtmečio ketvirtąjį dešimtmetį gyvenusi žinoma slaugė V. Monkutė: „Sesuo yra ligonio draugas. Nepalikite silpno ligonio vieno.
Paimkite už rankos, paglostykite. Ateikite su vilties pilnu veidu, gerom akim. Kol dūšia kūne, tol viltis pas Dievą. Kada baigiasi daktaro platus kelias, lieka seselės siauras takelis“.
Neretam iš mūsų gyvenime tenka tapti savo artimųjų slaugytoju. Tada galime įvertinti, kad tai tikrai nėra paprasta ir lengva – skirti dėmesį, priežiūrą, stebėti, guosti. Ir visa tai slaugant vieną ligonį, o ne 20 kaip ligoninėje.
Europinio lygio dar reikia siekti
Slaugytojai Ritai yra tekę padirbėti ir Ispanijos bei Vokietijos slaugos ligoninėse. Ji gali palyginti sąlygas užsienyje ir Lietuvoje.
„Visur slaugytojo darbas reikalauja atsidavimo, atidos ir geros širdies. Tik, deja, slaugos paslaugų kokybę nemažai lemia ir ligoninių materialinis aprūpinimas.
Dėl nepakankamo finansavimo mums dar trūksta slaugos priemonių. Be to, juntame didelį darbuotojų trūkumą, nes nemažai slaugytojų išvažiavo dirbti į užsienį.
Aš ilgai ten neišbuvau. Nors viliojo geros darbo sąlygos, didelis atlyginimas, namo gražino tėvynės ir šeimos ilgesys“, – atvirauja slaugytoja.
Padirbusi užsienyje Rita pamatė tokį svarbų skirtumą. Sakykim, Vokietijos slaugos ligoninėse vienas slaugytojas prižiūri 4-5 pacientus, o pas mus – iki 25. Akivaizdu, kad mūsų slaugytojai, nors ir labai norėdami daugiau laiko skirti kiekvienam pacientui, dažnai tiesiog nespėja to padaryti.
Lietuvos slaugos ligoninėse slaugytojams labai padeda slaugytojų padėjėjai. Jų Vilkpėdės slaugos ligoninėje dirba maždaug tiek, kiek ir slaugytojų – apie 70.
Be jų būtų sunku užtikrinti pacientų asmens higienos poreikius, maitinimą, palaikyti švarą, išvežti į kiemą, pabendrauti. Į pacientų priežiūrą aktyviai įsijungia ir specialiai apmokyti savanoriai.
Mitai iškreipia tikrovę
Slaugytojui tenka ne tik dirbti su pacientais, bet nemažai bendrauti su jų artimaisiais. Jiems dažnai taip pat reikia psichologinės pagalbos ir pamokyti būtiniausių slaugos įgūdžių. „Gaila, bet dar vis pasitaiko, kai ligonių artimieji yra paveikti įvairių neigiamų mitų apie slaugos ligonines.
Ne kartą teko girdėti, kad savo mama ar tėtį į slaugos ligoninę ketinantį vežti žmogų aplinkiniai įtikinėja, kad tai reiškia savo artimąjį pasmerkti mirčiai.
Nenorėčiau sutikti su tokia nuomone. Tiesiog didžioji dalis slaugos ligoninių pacientų seni, ligoti, neretai ir nepagydomai sergantys, todėl netekčių tikrai nepavyksta išvengti.
Tačiau ir tokiems pacientams stengiamės palengvinti gyvenimo pabaigą ir šiam tikslui dirba didelė komanda: gydytojai, slaugytojai, kineziterapeutai, psichologai, kiti specialistai. Ir, žinoma stengiamės, kad daugėtų pacientų, kurie iš mūsų ligoninės išvažiuoja į namus sveikesni, sustiprėję“, – tikina Vilkpėdės slaugos ligoninės slaugytoja.
Mato nuoširdų rūpestį
Slaugos ligoninės paslaugas savo patirtimi vertina pacientės Pranciškos Kavaliauskienės dukra Jadvyga. Moteris sako, kad jos 86 metų mama jau du metus „ant patalo“ ir turi daug ligų. „Man pačiai sunku ją prižiūrėti namuose, nes pati turiu sveikatos problemų, nesu pajėgi ją vartyti, kilnoti, kitaip aptarnauti.
Vilkpėdės ligoninėje gauname kokybiškas medicinines paslaugas ir tikrai nuoširdų rūpestį, kas ne mažiau svarbu. Ir turiu pasakyti, kad tai nėra tik mano vienos nuomonė. Pasikalbu su kitų pacientų artimaisiais, jie taip pat ligoninės personalui jaučia didelį dėkingumą“.
Slaugytojai ir paciento artimieji – viena komanda
Vilkpėdės slaugos ligoninės direktorės Inos Čebotariovos teigimu, labai svarbus bendravimas su artimaisiais. „Kartu galima padaryti daugiau – galime vieni kitiems padėt.
Artimieji gali pasidalinti savo nerimu, lūkesčiais, kartais suteikti ir tiesioginę pagalbą – pamaitinti, pasivaikščioti, pabendrauti. Slaugos personalas gali pasidalinti savo įgūdžiais, padrąsinimais, pastebėjimais, pamokymais, kaip teisingai paversti, pasodinti, prižiūrėti ligoniuką parsivežus į namus.
Galime padėti pacientui ir vieni kitiems dirbdami komandoje“, - tikina ligoninės vadovė.
Vilkpėdės ligoninės direktorė sako tikinti, kad dar geresnę slaugomų pacientų priežiūrą padės užtikrinti gerėjanti finansinė situacija. Ir tokį sunkų slaugytojų darbą dirbančių žmonių pastangos bus labiau vertinamas, jiems nereikės žvalgytis į užsienius.
Direktorė taip pat kviečia jaunimą save pasibandyti – būti slaugytojų padėjėjais, pagalbiniais medicinos darbuotojais ar tiesiog savanoriais, įsitikinant koks tai prasmingas darbas.
