2012 metais „Google“ paieškoje vienas iš populiariausių įrašų buvo „Kas yra meilė?“. Tačiau koks galėtų būti atsakymas į šią užklausą? Fizikai, psichoterapeutai, filosofai, rašytojai ir dvasininkai į šį klausimą pateiktų skirtingus atsakymus, rašo The Guardian.
Fizikas: meilė yra chemija
Fizikas Jimas Al-Khalili sako, kad biologiškai meilė yra labai stipri neurologinė būsena, panaši į alkį ar troškulį, tačiau daug pastovesnė.
„Mes kalbame, kad meilė yra akla. Turima galvoje, kad mes jos negalime kontroliuoti. Tačiau tai neturėtų kelti nuostabos, juk meilė iš esmės yra chemija. Aistra yra laikinas seksualinis troškimas, kurį nulemia padidėjęs testosterono ir estrogeno kiekis“, – sako mokslininkas.
Anot jo, tikros meilės ir prisirišimo atvejais organizmas gamina feromonus, dopaminą, norepinefriną, serotoniną, oksitociną, vazopresiną. Žiūrint evoliuciniu aspektu, meilė gali būti suvokiama kaip išgyvenimo įrankis, nes tai mechanizmas, dėl kurio žmones sieja ilgalaikiai santykiai, kurie lemia saugumo jausmą vaikams.
Psichoterapeutė: meilė turi daug pavidalų
Psichoterapeutė Philippa Perry tvirtina, kad visus jausmus, kuriuos mes vadiname vienu žodžiu „meilė“, mūsų protėviai skirstė į kelias skirtingas emocijas.
„Philia“ reiškė stiprų, net ne seksualinį artimumą tarp labai gerų draugų arba šeimos narių. Tokios meilės rūšies pavyzdys galėtų būti ir vienybės jausmas tarp kareivių, kartu kovojančių su bendrais priešais. „Ludus“ yra žaismingesnė ir linksmesnė meilės rūšis, pavyzdžiui, flirtavimas. „Pragma“ yra brandi meilė, atsirandanti ilgą laiką bendraujančioms poroms. Ji apima gerumą, įsipareigojimą, kompromisų ieškojimą ir vienas kito supratimą. „Agape“ yra bendriausia meilės rūšis, kurią žmogus gali jausti, pavyzdžiui, visai žmonijai. „Philautia“ yra meilė sau, tačiau ji nėra egoistiška. Kaip pastebėjo Aristotelis ir kaip pasakytų bet kuris psichoterapeutas, norint rūpintis kitais ir juos mylėti, būtina mylėti save“, – pasakoja psichoterapeutė.
Kaip tvirtina P. Perry, daugiausia problemų kelianti meilės rūšis, kuri apima seksualinę aistrą, vadinama „Eros“. Jei ilgainiui ji nepavirsta į „Philią“ arba „Pragmą“, ši meilės rūšis „perdega“ ir išnyksta.
„Meilė yra aukščiau visko, tačiau beveik nerealu tikėtis, kad patirsime visas meilės rūšis su tuo pačiu asmeniu. Dėl šios priežasties, žmonėms yra svarbu šeima ir bendruomenė“, – tvirtina psichoterapeutė.
Filosofas: meilė yra aistringas įsipareigojimas
Filosofas ir rašytojas Julianas Bagginis teigia, kad atsakyti, kas yra meilė, nėra paprasta, nes šis jausmas apima daug dalykų.
„Meilė tėvams, partneriui, vaikams, savo šaliai, kaimynui, Dievui yra skirtinga. Kiekviena iš jų turi savų aspektų: ji gali būti akla, vienpusė, tragiška, pastovi, nepastovi, abipusiška, neprotinga, besąlygiška. Tačiau visos meilės rūšys yra aistringas įsipareigojimas, kurį mes ugdome ir kuriame, nors meilė į mūsų gyvenimus dažnai ateina nekviesta“, – pasakoja filosofas.
Jis sako, kad meilė yra kur kas daugiau nei tik stiprus jausmas. Anot jo, be įsipareigojimo meilė yra tik trumpas susižavėjimas.
Rašytoja: meilė yra visų puikių istorijų variklis
Rašytojos Jojo Moyes nuomone, atsakymas, kas yra meilė, priklauso nuo žmogaus santykio su ja.
„Meilė gali būti saugumas, nes ji yra kasdieniška ir reikalinga kaip oras – mes egzistuojame meilėje. Meilė gali būti nepriteklius – ji tarsi manija: nepasotinama ir kelianti fizinį skausmą. Ji yra tarsi pagrindinis visų puikių istorijų variklis: ne tik romantiška meilė, bet ir tėvų meilė vaikams, šeimai, savo šaliai“, – pasakoja knygų autorė.
Vienuolė: meilė yra laisva ir mus vienija
Benediktinų vienuolė Catherine Wybourne sako, kad meilę lengviau patirti nei apibūdinti ją.
„Kaip teologinė dorybė, per kurią mes mylime Dievą ir savo artimą, meilė teikia gerumą, dosnumą ir pasiaukojimą. Meilė niekada negalėtų įžeisti kito. Meilės paradoksas yra tai, kad ji yra laisva, tačiau ji sujungia žmones ir yra stipresenė nei mirtis. Jos negalima nei nusipirkti, nei parduoti, nėra nieko, su kuo meilė negalėtų susidoroti. Meilė yra didžiausia gyvenimo palaima“, – tvirtina vienuolė.
