Kalbėti apie meilę – šnekėti apie tai, kas esi. Gyventi meilėje, vadinasi, būti savimi. Kurti meilę – išreikšti savo dabartį ir ateitį. Meilės negalima skirstyti į tipus.
Ji – vienintelė. Tačiau meilė turi daugybę veidų ir pavidalų: gailestis, atjauta, rūpestis, pagarba, atlaidumas... Ir tai tik maža dalėlė gausybės jaučiamos, regimos, suvokiamos ir pažįstamos meilės šviesos apraiškų. Nepagailėję laiko ir patyrinėję tikrosios meilės reikšmes suvoksite, kad šiuo žodžiu, ko gero, labai piktnaudžiaujama. Kai tariame žodį „meilė“, dažniausiai turime galvoje aistrą, prisirišimą, priklausomybę ir susitapatinimą.
Kas tikrai nėra meilė?
Aistrą, prisirišimą, priklausomybę ir susitapatinimą painioti su meile imame dar vaikystėje, o vėliau tą painiavą, nieko blogo nenorėdami, perduodame kitai žmonių kartai. Šią painiavą dar labiau didina Holivudo kino industrija ir rinkos sistema. Tai – dažna asmeninio streso ir nevykusių santykių priežastis. Darome keturias klaidas: meilę painiojame su aistra, prisirišimu, priklausomybe ir susitapatinimu.
Meile klaidingai laikoma aistra
Kai kine žiūrite klasikinę meilės istoriją, paprastai būna tokia akimirka, kai jis jai sako: „Brangioji, aš tave myliu.“ Iš tiesų jis mano: „Aš noriu tavęs. Noriu būti su tavimi. Trokštu, kad būtum mano... Šią naktį!“ O ji, žinoma, atsako: „Aš taip pat tave myliu“, tačiau mintyse taria: „Sučiupau tave!“ Tikroji meilė nenori nieko. Vienintelis mielės tikslas – jungtis ir duoti, o ne įgyti.
Meile klaidingai laikomas prisirišimas
Kai sakome „Myliu futbolo komandą“ arba „Myliu naująjį automobilį“ arba „Myliu savo sodą“ – tai ne meilė. Tai piktnaudžiavimas žodžiu „meilė“. Iš tiesų turime omenyje prisirišimą: prie futbolo komandos, naujojo automobilio, išpuoselėto sodo. Meilė nėra prisirišimas, kuris dažniausiai sukelia baimę, o baimė šiame dualistiniame pasaulyje – meilės priešingybė. Baimė – prisirišimo deformuota meilė.
Meile klaidingai laikoma priklausomybė
Labai dažnai meilę painiojame su priklausomybe, pavyzdžiui, priklausomybe nuo narkotikų, nuo rytinės kavos, nuo užsiėmimų sporto salėje ir pan. Tačiau meilė – nuo nieko nepriklausoma. Dar kalbame apie meilę įvairiems dalykams (ir žmonėms), nes tikime, kad jie padaro mus laimingus. Taip išties ir atrodo, tačiau vėliau suvokiame, kad tai nėra tikroji laimė.
Meile klaidingai laikomas susitapatinimas
Kartais žmonės sako: „Myliu savo tautą, myliu savo šalį...“ Vėlgi tai – susitapatinimas, o ne meilė. Tapatinamės su nacionaliniu požymiu, o tai – savaiminė klaida. „Aš esu“ neturi tautybės. O meilė nesitapatina su niekuo, kas nėra ji pati. Ir kai tik imame su kuo nors tapatintis, gimsta ego, o iš jo kyla kančios.
Kas tikrai nėra laimė?
Labai panašiai piktnaudžiaujame žodžiu „laimė“. Tardami jį iš tiesų turime galvoje įsigijimą, stimuliaciją, vartojimą ar palengvėjimą. Šios reikšmės vartojimo klaidos jau seniai įsitvirtino vartotojiškos visuomenės kalboje, kuri iš esmės – reklamos kalba.
Laime klaidingai laikomas įsigijimas
Kai sakome, pavyzdžiui, „Ką tik atvežė naująjį kilimą, aš tokia laiminga“, tai – ne tikroji laimė, o tik „kilimu“ vadinamo daikto įsigijimas. Tai viso labo išorinis objektas, kuriame greitai prarandame tapatybę. Ir tada netrukus išgirstame save šaukiant: „Oi! Kas ištepė mano naująjį kilimą?“ Tai lygiai tas pats, jei sakytume: „Aš esu kilimas, kas mane sutepė?“ Nelabai maloni akimirka.
Laime klaidingai laikoma stimuliacija
Grįžę iš filmo neretai sakome: „Koks puikus filmas! Aš tiesiog laiminga!“ Tačiau toks jausmas nėra tikroji laimė, nes „tikrasis aš“ tapo priklausomas nuo išorinio dirgiklio, kuris labai trumpalaikis. Tokia neva laimė, kaip ir kitos stimuliacijos (jei jos klaidingai laikomos laime), sukelia priklausomybę, o priklausomybės daro mus nelaimingus.
Laime klaidingai laikomas vartojimas
Neretai sakome: „Šie ledai (šis šokoladas) – mano mėgstamiausias, aš toks laimingas.“ Na, gerai, gal ir nesakome būtent tokių žodžių, bet mums panašiai atrodo, kai gauname kokį skanėstą. Vėlgi – tai nėra tikroji laimė, nes šis pojūtis priklausomas nuo trumpalaikio išorinio dirgiklio. Dingsta dirgiklis, praeina ir laimė.
Laime klaidingai laikomas palengvėjimas
„Aš toks laimingas, kad man nebeskauda danties!“ – tokius žodžius grįžęs iš odontologo kabineto pasako ne vienas žmogus. Tačiau ir tai nėra tikroji laimė, o tik išsivadavimas iš skausmo gniaužtų. Skausmo sumažėjimo negalima laikyti laime, nes tai – viso labo palengvėjimas.
Kas yra meilė ir laimė?
Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad dažnai žmonės netinkamai vartoja žodžius „laimė“ ir „meilė“. Tai – priklausomybės formos, kurios parodo, kad žmogus yra priklausomas nuo ko nors tolimo savajam „aš“. O tikroji meilė ir laimė nuo nieko nepriklauso. Visi intuityviai žinome, kad tikroji meilė – besąlygiška, vadinasi, nuo nieko nepriklausoma.
Taigi, kas yra meilė? Ta tikroji – nematoma ir neapčiuopiama energija, spinduliuojanti iš kiekvienos žmogiškos būtybės širdies. Tikroji meilė – tai, kas jungia, vienija ir išlaiko kartu. Meilė – natūrali savojo „aš“ išraiška, atsidavimas, viena elgesio formų. Pavyzdžiui: dalijimasis, pagalba, padrąsinimas, leidimas, priėmimas, įvertinimas, atsidavimas ir pan.
Tai darome netrokšdami gauti ko nors mainais, o tik ketindami padėti.
Jei iš kito žmogaus norite sulaukti kokio nors atsako, tai – ne meilė, o verslas. Jei trokštate ko nors mainais ir imate planuoti sandorius, galiausiai jūsų santykiai žlunga. Štai kodėl lūkesčiai dažnai tampa daugelio santykių pabaiga. Meilė neturi jokių lūkesčių, nuo kurių priklausytų asmeninė laimė, ji tik šviesiomis akimis žiūri į kitus žmones ir jų siekius.
Visi žinome, ką jaučiame, kai negauname trokštamų dalykų. O tikroji meilė visada siekia užtikrinti, kad pirmiausia būtų tenkinami kito žmogaus poreikiai. Jei žvelgsime į pasaulį dvasios akimis, pamatysime, kad kiekvienam žmogui svarbiausia suvokti, jog meilė yra tai, kas yra jis, tai kas esu aš, o ne tai, ko „jis“, „aš“, „mes“ norime. Taip pat pasistenkite suvokti, kad iš tiesų neturite jokių poreikių, nes viską, ko jums reikia, ir taip turite! Tik tada tapsite visiškai laisvi ir galėsite bendrauti su žmonėmis be jokių slaptų ketinimų. Galėsite atsiduoti kitam ir savyje nejausite tuštumos.
Kita vertus, laimė – natūralus pasitenkinimas, kai žinome, kad tikrieji lobiai slypi mumyse, ir kai nieko iš kitų nenorime. Tikroji laimė – besąlygiška ir nuo nieko nepriklauso – nei nuo kitų žmonių, nei nuo įvykių ar aplinkybių.
Laimė natūraliai kyla iš vidaus, kai tikrasis „aš“ išsilaisvina iš poreikių ir troškimų vergovės, kai liaujasi stengtis įgyti ar kaupti, kai suvokia, kad „aš esu viskas, kas tik galiu būti, todėl man nieko netrūksta“. Laimė atsiranda tada, kai besąlygiškai atiduodame energiją, dingsta visi troškimai ir priklausomybės, liaujamės turėję.
Kita vertus, kai gaunate naują žaislą ar dovaną, laimi patinkanti komanda arba skanaujate mėgstamą valgį – tai taip pat laimė, bet ji trumpalaikė ir priklausoma.
Po emocijų skrydžio dažniausiai krintama žemyn. Kai kurie žmonės sako, neva tokie pakilimai ir nuosmukiai – gražaus gyvenimo spektaklio dalis. Tai tiesa, tačiau laikui bėgant užkariauti viršūnes tampa vis sunkiau, kaip ir pakilti iš vis gilėjančios duobės. Tai patvirtins kiekvienas, priklausomas nuo narkotikų – su kiekviena diena narkotikų reikia vis daugiau, kol galiausiai vieną dieną jie nubloškia į dugną. Štai todėl bet kokia „emocinė viršūnė“ nėra tikroji laimė, o tik stimuliacija.
Parengta pagal Mike'o George'o knygą „7 mitai apie meilę. Kelionė iš jūsų galvos į sielos širdį“.
Rugilė, 38 metai Mano gyvenimas – skirtas šeimai: vyrui, vaikams, senyviems tėvams. Iš visų jėgų stengiausi būti rūpestinga motina, mylinti žmona, dukra, kuri visuomet šalia. Per 15 santuokos metų man visa tai atrodė svarbu, tikėjau, kad tai – mano gyvenimo misija. Bet pastaruoju metu pradėjau jausti, kad mano gyvenimo „plane“ kažko trūksta...
Galbūt turėčiau užsiimti kuo nors kitu, ne tik būti rūpestinga motina ir mylinti žmona? Bijau, kad būsiu „paskandinusi“ savo asmenybę šeimoje. Mano tapatybė neaiški net man pačiai. Kaip iš naujo atrasti save ir įgauti vidinę ramybę?
Mike'as George'as Nepavyks suvokti, kas esate, kol nenustosite sieti savęs su vaidmenimis – mamos, žmonos, dukros, sesers ir taip toliau. Tai – tik vaidmenys, o jūs – aktorė. Nesate vaidmuo – esate tai, kas jį kuria ir vaidina. Kalbant dvasiniais terminais, esate sąmoninga būtybė, įgyvendinanti tuos vaidmenis pasitelkdama kūną.
Jei suvoksite, kad tai – tik vaidmenys, kuriuos atliekate, galėsite nuo jų atitolti ir aiškiau išvysti, kaip panaudoti savo gyvenimo energiją, kad ji atneštų kuo daugiau džiaugsmo. Tik atitrūkimas (kuris nereikš, kad jums nerūpi, atvirkščiai, negalite kitiems suteikti tikros pagalbos ir rūpestingumo, jei nesate atitrūkusi) gali padėti save išlaisvinti iš skurdumo ir priklausomybės nuo šeimos santykių. Tik tada galite pasirinkti, kaip panaudoti savo laiką ir jėgas. Taip neapleisite šeimos, bet pradėsite kitaip į viską reaguoti, kitaip su jais bendrauti – su daugiau vidinio rūpestingumo ir stabilumo.
