Vladas Kalvelis savo pomėgį kopti į kalnus vadina romantikos, o ne ekstremalių pojūčių ieškojimu. Šaltis, oro trūkumas, pavojai, savo jėgų išbandymas kopiant į kelių kilometrų aukštį - tuo visam laikui tuomet keturiolikmetį Vladą užkrėtė geografijos mokytoja. Suskaičiuoja, kad jau įkopė į daugiau nei 30 viršūnių.
Mintyse jau krauna kuprinę
Vlado pomėgį keliauti išduoda tik už jo nugaros kabanti paties daryta apledėjusios kalnų viršūnės fotografija. Darbai, vejantys vienas kitą, dažnai skambantis telefonas, klientai bei darbų rutina neužgožia minčių, kad liko tik keletas savaičių, kai susikraus reikalingiausius daiktus ir iškeliaus į kalnus.
Vladas - keliautojas. Kalnuose nuo 1986 metų su pertraukomis. Kokiu reljefu kopti, jam nesvarbu, svarbu - tikslas. Didžiausias pasiektas aukštis - apie 6 700 metrų. Iš viso įveikęs apie 30 viršūnių.
„Rugpjūtį keliausime su bendraminčiais į Pietvakarių Pamyre esančius kalnus. Tūkstantmečiui paminėti kopsime į lietuviškais vardais pavadintas viršūnes, kurių yra per 20. Ketiname tai padaryti per tris savaites“, - skaičiavo vyras.
Į kelioninį krepšį bus kraunami tik reikalingiausi daiktai, apgalvotas kiekvienas gramas. Vienadieniam maršrutui, pasak Vlado, reikalingus daiktus galima susikabinti ant savęs, o į kuprinę įsimesti tik fotoaparatą. Kelių dienų maršrutui įveikti reikia ir palapinės, maisto, kitų kopti reikalingų daiktų.
Kelionėmis užkrėtė mokytoja
Gražiausius žodžius Vladas ištaria aistra keliauti užkrėtusiai ir išmokiusiai pamatyti gamtos grožį savo geografijos mokytojai Zitai Subačienei, kuri keturiolikmečius savo mokinius vežėsi keliauti po Krymo, Uralo kalnus, kitas vietoves.
„Dabar neįsivaizduojama, kad moksleivius vežtų į tokias keliones, kokiose buvome mes prieš beveik dvidešimt metų. Buvo įdomu pamatyti ir patirti tai, ko dar neteko patirti. Mokykloje užkrėsti, klasės bičiuliai iki šiol keliauja“, - pasakojo Vladas.
Studijų metais organizavo keliones jau vieni, ėjo per Elbruso kalno perėjas (kalnas Kaukazo kalnuose, Rusijoje, netoli sienos su Gruzija), kopta į Uralo, Tian Šanio - kalnynas Vidurinėje Azijoje, Kolos pusiasalyje Šiaurės Vakarų Rusijoje, Murmansko srityje esančius kalnus. Nusišypso, kad metams bėgant mažėja tokių kelionių, ir pagalvojęs pridūrė: „Dabar gal kartą per metus išvažiuoju.“
„Tai turi būti kraujyje. Geras jausmas, kai pamatai tolius, kalnus. Kalną turi prisijaukinti, rankomis ir kojomis pačiupinėti. Gal ir šalia yra nelaimė, bet apie ją tikrai negalvoji.“
Išbandymai Himalajuose
Pernai balandį Vladas išvyko į Nepalą, kur buvo organizuota ekspedicija į septintą pagal aukštį pasaulio viršukalnę - Himalajuose esantį 8167 metrų aukščio Daulagirio kalną.
„Kol nusikrapštėm į tuos kalnus Nepale, - savaitė praėjo“, - tokio lygio ekspedicija, pasak Vlado, neįsivaizduojama be vietinių pagalbos, įkuriama bazinė stovyklavietė, samdomi virėjai, nešikai. Įsikuriama porai mėnesių. Ekspedicijoje užsibrėžti tikslai nebuvo įvykdyti dėl oro sąlygų, buvo beprasidedantis lietingasis sezonas.
Kopiant į kalną įrengiamos laikinos stovyklavietės nakvynei, kur maistą gaminti tenka patiems, maistas specialiai pagamintas alpinistams. Į paketą su sausu maistu užtenka įpilti karšto vandens. Nusijuokia, kad visas gaminimas ir yra: išsitirpinti sniego, jį užvirinti ir užpilti ant pakelio turinio. Maisto nemažai palieka ekspedicijas baigę alpinistai.
„Paliekami didžiuliai šiukšlynai. Varnos pakyla iki 7 kilometrų aukščio, nes kalnuose randa daug maisto, o nučiuožiančios ledynų lavinos viską sutrina“, - sakė Vladas.
Nesugaunama palaimos akimirka
Kopdami alpinistai privalo prisitaikyti ir prie besikeičiančių slėgio bei oro sąlygų. Vladas pasakoja, kad pagrindinėje stovyklavietėje gali būti ir 20 laipsnių šilumos, tačiau jau įkopus į antrąją bazinę stovyklą, kuri gali būti ir 6 tūkstančių kilometrų aukštyje, dieną būna apie 20 laipsnių, naktį termometras rodo 40 laipsnių šalčio.
„Įkopus į kalno viršūnę, būtina iki nakties nusileisti į trečiąją bazinę stovyklą, nes kitu atveju labai sunku išgyventi. Aukštai kalnuose būti sunku, ne tik dėl šalčio, vėjo, bet ir deguonies trūkumo. Naktį miegant pulsas mažėja, kraujyje mažėja deguonies, keičiasi savijauta. Būtina adaptacija - šiek tiek pagyventi stovyklose, kad galėtum kopti aukštyn“, - pasakojo alpinistas ir pridūrė, kad kelias dienas gyvendami tam tikrame aukštyje įkurtose stovyklavietėse į reikiamą aukštį kelia mantą, deguonies talpykles ir kitus daiktus - taip adaptuojasi.
Baimės kopiant vis aukščiau į kalnus Vladas tikina nejaučiąs, o paklaustas, ką jaučia tik įkopęs į viršūnę, nusijuokęs patikina, kad tuomet norisi kuo greičiau nusileisti žemyn.
„Pasitenkinimo momentas - labai trumpas, net sunku pasakyti, kada jis atėjo, o kada praėjo, tai trunka gal akimirką. Užlipus apima rūpestis, kaip saugiai ir laiku nusileisti.“
Mat įkopti reikia pirmoje dienos pusėje, vėliau oras genda, vėjas ir sniegas gali sutrukdyti: neberasi kelio, imsi neteisingai nusileidinėti, atsiranda skuba.
„Nusileisti sunkiau. Gal net daugiau nelaimių nutinka leidžiantis“, - svarstė V. Kalvelis.
„Nesu ekstremalas“
Vladas nusijuokia, kad savęs ekstremalu nevadintų, didesnį pavojų, kaip jam atrodo, išgyvena automobilių lenktynių, motosporto ar buriavimo mėgėjai.
„Gal man būtų smagu eiti ir per pelkes, jei būčiau tai išbandęs, bet pripratau prie kalnų, į juos norisi sugrįžti. Nežinau, ar man kopiant išsiskiria adrenalinas, man patinka, kai atiduodi visas jėgas, kai iš nuovargio siela atsiskiria nuo kūno. Per ekspediciją netenku apie 10 kilogramų svorio“, - prisipažįsta vyras.
Baigiantis ekspedicijai, nusileidus, kaip pasakoja Vladas, sentimentų kalnui nelieka, būna juo pasisotinęs ir nori kuo greičiau grįžti namo.
O sugrįžęs į namus ima galvoti apie paskutinįjį kalną, ką ir kaip darytų kitaip. Iki kitos kelionės, kai kuprinė būna suruošta kitam kalnui įveikti.
Natalija KONDROTIENĖ
