Loreta Taluntytė nuo gimimo nemato, tad spalvas tik pagal kitų pasakojimus bando įsivaizduoti. Vis dėlto tai netapo kliūtimi imtis kalėdinio vainiko puošybos. „Man patinka įvairių priemonių faktūra, formos estetika. Jaučiu malonumą liesdama, uosdama, girdėdama, – sako 28-erių mergina ir tikina, kad tamsa jai netrukdo gyventi. – Visur, kur mane kviečia, stengiuosi dalyvauti, man įdomu, noriu įgyti patirties. Tai padeda susidaryti pilnesnį pasaulio vaizdą.“
Nereginčios merginos dalyvavimas abilimpiadoje jos organizatoriams atrodė kaip iššūkis, bet matydami, kad ji pati visa tai priima kaip natūralų dalyką, dar kartą įsitikino, jog gyvenimas kupinas naujų atradimų.
„Vainiką puošti man labai patiko, – šypsosi Loreta. – Nors pati ir negalėjau pamatyti, kaip man pavyko, bet pasiklioviau savo taktiliniais pojūčiais – apčiupinėjau ir juostą, kurią sukau ant vainiko pagrindo, ir žaisliukus. Šalia dirbusios moterys, man padėjęs ir šiai rungčiai vadovavęs savanoris sakė, kad mano vainikas išėjo gražus, ir aš tuo tikiu. Man tai buvo lyg meno terapija.“
Menas Loretai nėra nežinomas dalykas. „Groju kanklėmis Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro ansamblyje „Kamanės“, skambinu pianinu, – pasakoja Loreta. – Studijavau Lietuvos edukologijos universitete, turiu muzikos pedagogikos bakalauro diplomą. Nuo mažens mėgau muziką, mama pasakojo, kad jau būdama dvejų noriai dainuodavau.“
Kol kas savo muzikiniais gebėjimais su kitais Loreta dalytis dar nemėgino – pagal įgytą išsilavinimą įsidarbinti nebandė. „Norėjosi dar kažkur savęs paieškoti, atrasti, – sako ji. – Pradėjau lankyti Antakalnyje esantį atvirą jaunimo centrą „Žalianamis“. Ten vyksta įvairūs psichologiniai, kūrybiniai tyrinėjimai. Ir veiklos įdomios (netgi mažą gitarą – ukulelę – turėjau progos išbandyti), ir žmonės mane šiltai priima – natūraliai elgiasi, bendrauja, prireikus pasisiūlo padėti.“
Patinka Loretai ir Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro rankdarbių būrelyje. „Mokausi megzti kojines, – šypsosi mergina. – Pradėjau nuo vaikiškų kojinyčių, jau ir kulną išmokau numegzti. Esu primezgusi ir nedidelių trikampiukų, iš kurių galima padaryti kažką panašaus į skiautinį. Būrelio vadovė Lina apie spalvas papasakoja, pamoko jas derinti. Taip ir plečiasi mano pasaulio suvokimas.“
Visos rungtys – įdomios ir patrauklios
Pirmą kartą gyvenime kalėdinį vainiką puošė ir Tatjana Levgerova. Pernai ji gražino kalėdinį atviruką, šiemet ėmėsi sudėtingesnės užduoties. Nors įgūdžių tam ir neturėjo, Tatjanos vainikas pelnė antrą vietą. Vertintojų dėmesį patraukė subtili jo puošyba, santūrios, suderintos spalvos. Moteris pasakojo labai mėgstanti rankdarbius, jau beveik pustrečių metų lako Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjungoje veikiantį būrelį. „Labiausiai domiuosi papuošalų gamyba, – sako Tatjana. – Tiesa, dėl regėjimo problemų smulkučių karoliukų savo papuošaluose nenaudoju, bet ir be jų apsieinu.“ Moteris džiaugiasi turėdama galimybę išreikšti savo meninius gebėjimus. „Beveik prieš septynerius metus man operavo stuburą. Viena koja iki kelio – paralyžiuota. Bet stengiuosi nepasiduoti, namuose nesėdėti. Su alkūniniu ramentu galiu judėti, tai ir dalyvauju, kur galiu“, – šypsosi Tatjana.
Vilniaus neįgaliųjų dienos centro vadovė Nijolė Zenkevičiūtė džiaugiasi, kad abilimpiados idėja prigijo ir netgi pasklido po Lietuvą. „Žmonės jos laukia, kasmet atsiranda ir vis naujų dalyvių. Šiemet meninių gebėjimų varžytuvėse dalyvauja devynių organizacijų nariai, pirmą kartą prisijungė Grigiškių neįgaliųjų draugija, – pasakoja N. Zenkevičiūtė. – Šis prieškalėdinis renginys – vienas gausiausių. Stengiamės jo dalyvius sudominti naujomis rungtimis. Šįkart pasiūlėme puošti kalėdinę eglutę, atsirado rungtis silpniausiems neįgaliesiems – jie spalvino kalėdinį atviruką.“
Tarp populiariausių rungčių – kalėdinio vainiko ir kalėdinio žaisliuko puošyba. Mėgstančių vilnos vėlimo techniką dar laukė ir paveikslo iš vilnos kūrimas, o staigmenų mėgėjų – paveikslėlio ar nuotraukos rėmelio iš makaronų gaminimas.
Phillas Collinsas (buvęs „Genesis“ muzikantas)
Charlie Wattsas („The Rolling Stones“)
Rickas Allenas („Def Leppard“)
Tokios dovanos niekas kitas nepadovanos
Rėmelio iš makaronų kūrimo rungčiai vadovavęs savanoris Linas suskaičiavo, kad abilimpiados dalyvių fantazijoms įgyvendinti pasiūlyti devynių rūšių makaronai, dviejų rūšių kruopos (ryžiai ir grikiai) bei žirniai.
Nuo vaikystės su cerebriniu paralyžiumi nesiskirianti šios rungties dalyvė Audronė iš gana gausios priemonių pasiūlos pasirinko tris: kriauklyčių ir kaspinėlių formos makaronus bei grikius. Vilniaus neįgaliųjų dienos centre rankdarbių būrelį lankanti moteris žino – per didelės įvairovės nereikia, ji gali ne padėti, o netgi pakenkti. Būrelio vadovė Laima Stanėnaitė buvo išaiškinusi šio darbo principus, moterys jau buvo pabandžiusios kruopščiai dėlioti makaronus, todėl sunku nebuvo.
Audronė neslėpė – prie rėmelio tik priklijuotos kruopos, makaronai atrodė vienaip, o nupurkšti sidabrine, auksine spalva – visai kitaip. „Dabar jie tokie puošnūs... – džiaugėsi moteris. – Į šiuos rėmelius įsidėsiu savo nuotrauką. Tokios dovanos niekas kitas nepadovanos...“
Sunkiai, tik su vaikštyne judanti Audronė pasakojo, kad Vilniaus neįgaliųjų dienos centras jai tapo antraisiais namais – du kartus per savaitę autobusiukas jos atvažiuoja paimti į rankdarbių būrelio užsiėmimus (ir abilimpiadoje dalyvavo jau antrą kartą, pernai kūrė kalėdinį atviruką), dar dvi dienas – į ansamblio repeticijas. Jau ketverius metus Audronė jame dalyvauja. Ansamblio atliekamos dainos skaidrino ir abilimpiados dalyvių nuotaiką.
„Šviesos“ dienos centrą lankantis Pavelas Vosko savo rėmelį baigė vienas pirmųjų. Pasak jo, iš makaronų, visokių kruopų galima sukurti ne tik rėmelius, bet ir patį paveikslą. Jis yra bandęs paveikslą sudėlioti ir iš smulkintų akmenukų – visai gerai pavyko. Dienos centre Pavelą labiausiai traukia molis. Ką tik nulipdė dubenį, o ant jo dangčio dvi pelytes patupdė. Kaipgi kitaip – juk artėja Žiurkės metai.
Vilnos vėlimas – įtraukiantis, bet ilgas procesas
Dienos centro „Šviesa“ lankytojai abilimpiadoje dalyvauja nuo pat jos pradžių. Ir šįkart socialinės darbuotojos Viktorijos Pilibaitienės ir tekstilės specialistės Jūratės Urbonaitės atlydėti neįgalieji įsitraukė į visas rungtis. Pasak centro atstovių, dauguma užduočių jiems nebuvo naujiena, nes centro dirbtuvėse galima išbandyti pačių įvairiausių rankdarbių, pamažu ir įgūdžiai susiformuoja.
„Abilimpiados dalyvius atrinkome pagal jų gebėjimus ir galimybes – kas ką yra daugiau bandęs, kas kam labiau tiktų, – pasakojo 13 metų „Šviesos“ centre su intelekto sutrikimų turinčiais žmonėmis dirbanti J. Urbonaitė. – Dvi mūsų dalyvės – Justina ir Joana – dalyvauja vilnos vėlimo rungtyse. Joms tai labai patinka, todėl neabejojame, kad gautas užduotis tikrai įvykdys.“
Specialios vilnos vėlimo adatos ėmėsi ir ant kalėdinio žaisliuko snaigių šokį perkelti pasiryžo ir iki šiol vykusiose abilimpiadose eilėraščio kūrimo rungtyje dalyvavusi Svetlana Rybakienė. Trakų neįgaliųjų užimtumo centre moteris aštuonis mėnesius mokėsi įvairių rankdarbių, todėl dabar džiaugėsi galėsianti parodyti, ko išmoko. Svetlanos snaigių šokis pateko tarp prizininkų, o gražiausio kalėdinio žaisliuko kūrėja tapo Grigiškių neįgaliųjų draugijos narė, puikių ornamentų iš siūlų ir plonyčių šakelių ant velykaičių autorė Zita Žviriukienė.
Renginį gaubia ne varžytuvių, o bendrystės nuotaika
„Smagu kad vyksta tokie renginiai, kuriuose gali susitikti visų negalių žmonės, artimiau vieni kitus pažinti“, – sakė „Šviesos“ centro socialinė darbuotoja V. Pilibaitienė.
N. Zenkevičiūtė prisiminė, kad rengiant pirmąją abilimpiadą buvo nemažai nerimo, kaip joje jausis klausos negalią turintys žmonės, tarėsi su gestų kalbos vertėjų centru, kad skirtų žmogų, padėsiantį bendrauti. O nuo antrosios abilimpiados tuo pasirūpina patys kurtieji. Šiemetinis iššūkis – aklos merginos dalyvavimas – irgi sėkmingai įveiktas.
Kalėdinio renginio organizacinius rūpesčius šiemet perėmusi Vilniaus neįgaliųjų centro rankdarbių būrelio vadovė L. Stanėnaitė džiaugėsi, kad pavyko įtraukti ir silpniausius, sunkią negalią turinčius žmones, kurie buvo likę nuošalyje.
Džiugino ir dar vienas malonus dalykas – rungčių dalyviai tikrai nesijautė varžovais. Vieni kitiems patarinėjo, dalijosi priemonėmis, prireikus net padėdavo. Juk, pasak L. Stanėnaitės, pagrindinis šio renginio tikslas – pasiruošti didžiosioms metų šventėms: nuoširdžiai pabendrauti, pasidalyti savo žiniomis ir patirtimis, susikurti mielą darbelį, kuris pakeltų nuotaiką.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
