Metodo autorius – japonų medikas Shoma Morita (1874–1938 m.). XX amžiaus pradžioje jis vadovavo Tokijo medicinos universiteto psichiatrijos skyriui ir gydė neurozes, nerimo sutrikimus ir specifinį etninį japonų psichinį sutrikimą shinkeishitsu. Įprastais metodais išgydyti neurozes buvo sudėtinga, todėl gydytojas S. Morita sukūrė savo gydymo sistemą, kuri rėmėsi dzen budizmo filosofija. Ji susideda iš keturių etapų, kiekvienas trunka apie savaitę.
Pirmojo etapo metu pacientą užrakina atskirame kambaryje ir uždraudžia praktiškai viską – jam negalima kalbėti, skaityti, rašyti, klausytis muzikos ir t. t. Galima tik gulėti ir tylėti, kartais pasikeliant iš lovos tik tam, kad pavalgytų ir nueitų į tualetą. Bendrai kalbant, žmogus viso labo tik guli ant ligoninės čiužinio ir tiek. Kam to reikia? Ogi tam, kad šiek tiek pailsėtų nuo triukšmingo įkyraus pasaulio ir galų gale imtų sutarti su savimi.
Atėjus antrajam etapui pacientui jau leidžiama keltis iš lovos ne tik pavalgyti, bet ir atlikti nesunkius darbelius sode arba susitvarkyti kambarį. Jam taip pat galima rašyti dienoraštį, kad jame išlietų susikaupusias emocijas ir mintis, bet žmogui, kaip ir anksčiau, draudžiama kalbėti.
Per trečiąjį etapą gydytojai verčia (dabar jau verčia) pacientą įtemptai dirbti. Be to, dirbti gana sunkiai ir ilgai. Tačiau būtent dirbant sunkų fizinį darbą gryname ore auga paciento fizinės ir psichinės jėgos, grįžta pasitikėjimas savimi, užvaldo jausmas „Aš viską galiu!“ ir pradingsta visokiausios baimės ir pagrįstas arba nepagrįstas nerimas. Ne veltui sakoma, kad kai kūnas dirba, siela ilsisi. Po tokios įtemptos savaitės žmogus jau niekada nebebijos fizinio darbo, o svarbiausia – ims visiškai kitaip žiūrėti į gyvenimą. Pradės vertinti kiekvieną savo gyvenimo akimirką ir godžiai (gerąja to žodžio prasme) išnaudos kiekvieną minutę, kad ne egzistuotų, o gyventų.
Sulaukęs ketvirtojo etapo, kuris kartais gali trukti keletą savaičių, pacientas jau „traukiamas“ iš jam primestos vienatvės ir gražinamas į kasdienį visuomeninį gyvenimą: jam galima skaityti, kalbėtis su kitais pacientais ir medikais (visomis temomis, išskyrus ligą)... Pasiekęs šį etapą žmogus gauna vieną įdomią užduotį – jam reikia įsivaizduoti save nuoširdžiai jį mylinčio žmogaus vietoje ir tarsi to žmogaus vardu savo dienoraštyje surašyti viską, už ką jį galima mylėti. Vykdydamas šią užduotį žmogus praregi: „O juk mane iš tiesų myli... ir yra už ką. Ir pradeda dar labiau vertinti savo gyvenimą.“
Praėjus panašios terapijos kursą žmogaus gyvenimo būdas visiškai pasikeičia, jis išsiugdo visai naujas savybes – tampa toks pat ramus, kantrus, geraširdis ir taikus kaip dzen budistų vienuolis. Jį liaujasi varginę įvairūs neurotiniai simptomai, tokie kaip irzlumas, nesugebėjimas apsispręsti, neryžtingumas ir nuolatinio nerimo jausmas. Žmogus dažniau šypsosi, juokiasi ir džiaugiasi. Gyvenimas atrodo ryškesnis ir patrauklesnis.
Kaip sakė pats gydytojas S. Morita, be abejo, pojūčiai nulemia žmogaus savijautą, tačiau mes nekuriame savo jausmų, jie tiesiog mumyse atsiranda. To nepakeisi. Bet jausmai neturi veikti mūsų elgesio, todėl galime arba išmokti su tais nemaloniais jausmais gyventi, arba imtis konstruktyvių veiksmų.
S. Morita metodo esmę galima apibendrinti trimis taisyklėmis. Reikia:
1. Priimti (ne vengti ar ignoruoti) visus savo jausmus. Pavyzdžiui, vietnamiečių rašytojas ir poetas Thich Nhat Hanh yra rašęs: „Sveika Vienatve, kaip jautiesi šiandien? Ateik, pasėdėk su manimi, aš tavimi pasirūpinsiu.“ O S. Morita patarimas toks: „Būk gausus ir dosnus jausmų. Turėk jų daug.“
2. Žinoti savo tikslą (-us). Klausimas sau: „Ką man dabar daryti?“ yra tarsi S. Morita metodų mantra.
3. Daryti tai, ką reikia.
Paanalizavę morita terapiją, galime išsivesti vieną naudingą aksiomą: „Laikinai netekęs įprastos aplinkos žmogus, sugrįžęs į ją, pradeda viską labiau vertinti... Taigi, jei jūsų dėl kokių nors priežasčių nedžiugina supanti realybė, tiesiog trumpam nuo jos pabėkite. Dviem–trim savaitėms. Kad ir į Japoniją... Arba paprasčiausiai išjunkite telefoną, internetą, pasakykite „ša“ televizoriui ir radijui, paprašykite draugų, kad jie kurį laiką jums netrukdytų ir ilsėkitės... Iki tol, kol nepajusite, kad įprastas telefono skambutis arba draugo žinutė jums pasirodytų laimė. Štai tada grįžkite į savo įprastą gyvenimą ir mėgaukitės juo.
