Amerikiečių kelionių rašytojas Paul Theroux savo knygoje atskleidė keisčiausias Okeanijos kultūros puses.
Pasak mizantropiniu rašymo stiliumi garsėjančio rašytojo, visi, pasiryžę kelti koją į egzotiškąsias Ramiojo vandenyno salas, turėtų nepamiršti bent jau šių esminių dalykų. Vieni iš jų kelia šypsnį, o kiti atskleidžia iki šiol negirdėtą tiesą apie tolimąją kultūrą. Ir nors nuo knygos išleidimo praėjo septyniolika metų, šiose izoliuotose vietovėse laikas rodosi stovįs vietoje.
Taip pat siūlome skaityti, kaip neapsijuokti Tailande ir Pietų Korėjoje.
Maistas iš skardinių
Ramiojo vandenyno salų gyventojai yra visiškai priklausomi nuo „skardininio“ maisto. Mėsos konservai dažniausiai juos pasiekia iš Pietų Amerikos, o žuvies – iš Japonijos. Beje, Ramiojo vandenyno ištekliai Japonijos buvo taip išeikvoti, kad Okeanijos čiabuviams nebeapsimoka eiti žvejoti.
Jūros liga sergantys salų gyventojai
Senovės polinezijiečiai garsėjo gerai išvystyta navigacine sistema. Jie savadarbėmis kanojomis jūra galėdavo skruosti tūkstančius kilometrų. Paradoksalu, tačiau šių dienų salų gyventojai jūrlige suserga vos įkėlę koją į valtį.
Netikrų dantų mergaitės
Okeanijoje Prancūzija visada siekė išlaikyti savo įtaką, todėl šimtai prancūzų laikinam darbui yra komandiruojami į egzotiškąsias salas. Tėvynės ilgesiui malšinti ne vienas jų susiranda po vietinę meilužę. Jai dažniausiai kaip aukščiausias meilės įrodymas yra išsyk įteikiami dantų protezai. Pasirodo, vietinės nuolatos užkandžiauja cukriniais gardėsiais ir dėl to joms sparčiai byra dantys. Kažkada prancūzų legionieriai išvažiuodami šias dovanas pasiimdavo – protezo stygius darydavo jų merginas ne tokias patrauklias.
Krovinių kultas
Daugumoje salų (pavyzdžiui, Tanoje ir Vanuatu) iki šiol gajus yra krovinių kultas (cargo cult – ang.). Šio kulto „išpažinėjai“ tiki magiška vakarietiškų prekių galia. Jų teigimu, visi technologiškai pažangūs daiktai dievybių buvo sukurti jiems, tačiau vėliau nesąžingai nusavinti baltųjų žmonių. Norėdami „atgauti“ jiems priklausančius daiktus vietiniai įrenginėja netikrus lėktuvų nusileidimo takus, kurie turėtų pritraukti krovinių sklidinus orlaivius, ar imituoja radijo imtuvus iš kokoso riešutų, akmenų ir panašiai.
Laidotuvių puotos
Kai kuriose salose, mirus svarbiam šeimos asmeniui, iškart paskerdžiama kiaulė. Taip miręs žmogus gali įvertinti, kiek laiko jam buvo „palikę“ brangūs asmenys, kai jie pradėjo auginti bei riebinti kiaulę.
Skaitymas po žvaigždėmis
Žvaigždės Ramiojo vandenyno danguje yra tokios ryškios, kad po jomis galima skaityti. Rašytojo žodžiais kalbant, „skliautas virš mano galvos – viena didelė šviesos audra“.
Misionieriai ir kanibalai
Ramiojo vandenyno salos yra pilnos misionierių, ypač tuomet, kai vėl atgyja kalbos apie kanibalistinę vietinių praeitį. „Gandai apie kanibalizmą yra balzamas misionierių širdžiai. Jiems labiau už viską patinka postringauti laukiniams apie Bibliją.“, - teigė ironiškasis rašytojas.
Persijos įlankos karo vujarizmas
Paul Theroux Okeanijoje lankėsi Pirmojo Persijos įlankos karo metu. Tuomet vietiniai buvo šventai įsitikinę, jog kitame pasaulio krašte vykstantis konfliktas galiausiai pasieks ir juos. Salos gyventojai namo nešdavosi visas žinias apie karą, su šeima žiūrėdavo krentančias bombas ir spekuliuodavo jo baigtimi.
Oro valdytojai
Salose egzistuoja tam tikri asmenys, kurie teigia galintys kontroliuoti orą. „Nuostabu, jog bent čia dėl blogo oro gali kaltinti tą, kuris apie tai žinojo“, - knygoje teigė rašytojas.
