Nesame naivūs ir žinome, ką mano kiekvienas, kuriam pasakai: Kolumbija. Jei ne pirma, tai tikrai bent trečia asociacija su Kolumbija bus kokainas, todėl galimybės viską pamatyti, nors ir apipintos kitų keliautojų abejonėmis, negalima praleisti. Ir nebūtina tapti narkotikų šalininku. Čia kaip ir su ledais, kečupu ar bulvių traškučiais: galima jų nemėgti, bet pamatyti, kaip daromi, tikrai įdomu.
Mums ir kitiems, kurie nusprendė pamatyti kokaino gamyklą, teko keltis anksčiau, nes užsisakėme pusantros valandos turą pėsčiomis į džiungles su edukaciniu vizitu ir informacija apie psichotropines medžiagas.
Kuo toliau, tuo juokingiau. Ėjimas trunka ne daugiau nei 10 minučių, kitaip sakant, ta gamykla tiesiog pamesta ant kelio. Ir tai ne gamykla, o vargana pašiūrė su vienu ištemptu tentu netoli šniokščiančios upės.
Tai parodomasis turas turistams, nors mes gal kažko labai autentiško ir nesitikėjome. Įdomiausia – pats pasakojimas, kuris prasidėjo draudimu fotografuoti gidą.
Trumpai kalbant, procesas vyksta taip: iš pradžių kokos lapai sutrinami, po paros užberiami druska, dar po kiek laiko – kažkokiu kitu chemikalu. Iš lapelių išsiskiria ekstraktas, susigeria į druską ir chemikalus. Tada prasideda visas smagumas: gautas turinys keliauja į statinę ir užpilamas benzinu (!), kad iš kokos lapų būtų pašalintas visas vanduo. Kitas etapas – pašalinti benziną, nes jis savo darbą lyg ir atliko, vandens kokos lapuose nebėra. Kolumbiečiai tam naudoja kažkokius kitus chemikalus, o kaitinant benzinas lieka viršuje ir neva išgaruoja.
Kad ir kaip įtikinamai skamba žodžiai apie išgaruojantį benziną, jie palieka abejonių, kai gauname pauostyti skysčio, iš kurio jau pašalintas benzinas. Mūsų ekskursija gerai apmąstyta, čia yra tarpinių gamybos proceso produktų, nes ne viską galima taip greitai žiūrovų akyse pagaminti.
Vėliau gamybos procese atsiranda visokių primityvių chemikalų, kurie naudojami kasdienėje buityje vonioms šveisti ar užsikimšus tualetui.
Galiausiai, vieną kartą perfiltravus, į gautą skystį primaišius kalio permanganato ir dar kartą išfiltravus gaunama kokos pasta. Tai yra 95% viso proceso. Lieka primaišyti dar 20 kitų cheminių medžiagų, ir kokainas paruoštas.
Kolumbijoje dažniausiai gaminama tokia kokos pasta. Tuomet ją veža į plačiąsias rinkas, kur dar papildoma skalsiaisiais cheminiais ingredientais, ir tada realizuojama.
Tikrosios kokaino gamyklos niekad ilgai nebūna vienoje vietoje – pastato didelę pašiūrę, pagamina kažkiek kilogramų ir palieka. Pastaruoju metu kokaino gamyba, bent jau šiaurinėje ir vakarinėje Kolumbijos dalyje, gerokai pristabdyta. Kitaip tariant, kokainas gaminamas toje Kolumbijos dalyje, kuri apaugusi džiunglėmis, kur nėra nutiestų kelių, kur, galima sakyti, niekieno žemė.
Kolumbijoj leidžiama auginti kokos lapus tik savo reikmėms. Ir tai nėra svaiginimasis. Kokos lapai – iš seno toks svarbus augalas kaip lietuviui svogūnas. Tik kokos lapų jie nededa į cepelinų vidų ar padažą, bet ir apskritai ne virtuvėje naudoja. Iš kokos lapų pirmiausia gaminama arbata, jie taip pat yra kramtomi. Kolumbiečiai kaip ir kiti Andų žmonės tiki, kad kokos lapai atpalaiduoja ir suteikia energijos.
Nuo visų kitų ekskursijų į gamyklas (ledų, sūrio, šokolado ir t. t.) ši skyrėsi tuo, kad pabaigoje nebuvo degustacijos. Bet, iš arti pamatę visą procesą, nelabai kas ir norėjo. Čekas pareiškė, kad, jei iš viso proceso pašalintume kokos lapus ir naudotume visą likusią chemiją, vis tiek gautume kažką panašaus, nes kokos lapai sudaro labai mažą dalį galutinio produkto. Taigi kokaino nebandėme, bet kokos lapų pasiėmėme. Sako, kad jie suteikia energijos daugiau negu energetinis gėrimas, tad mums toliau lipant į kalnus tikrai padės. Tokių tad suvenyrų teko parnešti į stovyklą tiems, kurie nėjo.
Visus keliautojų pasakojimus iš trylika mėnesių trukusios kelionės skaitykite naujoje knygoje „Pietų Amerika. 394 dienos“.
