Po nelaimingų atsitikimų kelyje žmonės dažnai praranda norą sėsti prie automobilio vairo ar net būti vežami. Baimė, nerimas, sutrikęs miego režimas, saugumo ir pasitikėjimo stoka – potrauminio streso simptomai, kurie neretai lydi nukentėjusiuosius. Kaip jaučiasi tie, kurie patyrė avarijos kartėlį, ir kaip jiems padėti, domėjosi „Alytaus naujienos“.
Streso padariniai visam gyvenimuiApie 10 proc. asmenų, išgyvenusių autoavarijas, patiria sunkius potrauminio streso sutrikimo simptomus, kurie gali tęstis ir visą gyvenimą. „Kiekvienas žmogus stresą išgyvena individualiai, todėl gali pasirinkti ir individualius jo įveikimo būdus. Žinoma, egzistuoja ir bendrosios reakcijų į stresinį įvykį tendencijos, bet konkretūs sprendimai ir streso įveikimas, jo trukmė priklauso nuo konkretaus žmogaus“, – sako Alytaus apskrities Stasio Kudirkos ligoninės medicinos psichologas Vytautas Vižinis.
„Į avariją patekau maža, todėl ne viską prisimenu. Tačiau visą gyvenimą, kada tenka važiuoti automobiliu, autobusu ar net traukiniu, mane apninka lengva panika, kūną krečia drebulys, apima nerimas, ar pasieksiu kelionės tikslą“, – pasakojo 21-erių metų alytiškė Rima Bunevičiūtė.
Pasak V.Vižinio, jeigu reakcija į stresą užsitęsia, trunka ilgai ir intensyviai, reikia kreiptis pagalbos į profesionalą: „Po įvairių stresinių situacijų: vagysčių, apiplėšimų, staigios artimojo mirties, žmonės kreipiasi pagalbos. Pasitaiko, kad išgyvena streso pasekmes ir po avarijų, ypač jei jos baigiasi kitų žmonių mirtimi. Emocinių išgyvenimų trukmė ir intensyvumas, streso įveikimo trukmė gali kisti.“
Geriausias vaistas – laikas
Pagrindiniai požymiai, kad jums potrauminio streso sutrikimas: netikėjimas tuo, kas įvyko, pykčio protrūkiai, nerimas, susirūpinimas, baimė, įtampa, kaltės jausmas, miego sutrikimas, socialinė izoliacija.
Jeigu žmogus ilgai ir nuolatos mena avarijos aplinkybes, tai yra vienas iš potrauminio streso sutrikimo požymių. Specialistų nuomone, autoavarijos metu sukelti pojūčiai laikui bėgant turi blėsti ir išnykti. Pasitaiko atvejų, kai įvykis pakeičia įprastą žmogaus gyvenimą, – jis nebegali grįžti prie normalios kasdieninės veiklos, neįstengia dirbti. Jeigu avarijoje žūva žmonės, kitas asmuo dėl to jaučia kaltę. Kaltės jausmas daug stipresnis negu nerimo.
Alytiškė Ilona įsitikinusi, jog laikas – geriausias vaistas nuo streso ir depresijos: „Po avarijos tiek dėl fizinės negalios, tiek dėl emocinio išsekimo ilgai negalėjau daryti įprastų darbų. Kankino jausmas, kad esu kalta, kad galėjau padaryti kitaip, pasukti, neslysti. Reikėjo daug laiko, kad suvokčiau, kas įvyko, ir pradėčiau gyventi įprastą gyvenimą.“
Žmogaus, kuris patiria stresą po eismo įvykio, išgyvenimus galima lyginti su išgyvenimais, kurių pasireiškia ir po kitų psichotraumuojančių įvykių. „Žmogus dažnai neigia įvykusį faktą, vėliau išgyvena nerimą, depresiją, tada – susitaikymo stadiją“, – streso įveikimo etapus vardijo V.Vižinis.
Svarbu išsipasakoti
„Prieš penkerius metus patekau į autoavariją. Man buvo sužalota ranka ir sulaužyta koja. Automobilį vairavo mano giminaitė. Nors nelaimės padarinius jaučiu iki šiol, važiuoti mašina tikrai nebijau. Viskas priklauso nuo žmogaus psichikos, ar jis sugeba susitvarkyti su savo nervais, ar ne“, – įsitikinusi 29-erių metų alytiškė Agnė Juozėnaitė.
Dešimtokė Marija taip pat sako, kad po avarijos jokios baimės važiuoti automobiliu nejaučia, tačiau dabar visada užsisega saugos diržą: „Jaučiuosi saugi, tačiau viskas priklauso nuo to, kas vairuoja.“
Prisiminti to, kas įvyko, ar juolab papasakoti avarijos smulkmenas nenori niekas. Tačiau kalbėti būtina, nes tai gali padėti atsikratyti blogų prisiminimų ir ypač streso. „Nerimas – dažnas tokių išgyvenimų palydovas. Tad svarbu, kad nerimą išgyvenantis žmogus turėtų į ką kreiptis emocinės pagalbos. Padėti jam gali draugai ir artimieji, leisdami išsipasakoti ir išgyventi kylančias emocijas tiek, kiek reikia. Išklausantieji turi būti kantrūs“, – pasakojo medicinos psichologas V.Vižinis.
Prieš septynerius metus į avariją pakliuvusi Laima Lenkienė tvirtina, kad vairuoti jai labai patinka: „Darau tai drąsiai ir pasitikėdama. Juokauju, jog norėčiau dalyvauti ralyje. Depresijos aš neišgyvenau. Depresiją išgyvenančiam žmogui patarčiau turėti aiškų tikslą ir siekių. Labai sąžiningai, drąsiai klausti savęs, ar blogos mintys po avarijos, stresas, baimė yra tie jausmai, kurie padeda man gyventi ir eiti į priekį, ar stabdo, trukdo. Reikia prisiminti kitų pavyzdžius, kurie paneigtų tavo baimes. Aš prisimenu amerikietę, kuri vairuoja be rankų –kojomis. Įvykus tokiam įvykiui, turi įvykti ir lūžis sąmonėje, pakreipiantis mąstymą kita linkme, vedančia į visaverčio gyvenimo susigrąžinimą.“
Ką daryti norint atsikratyti streso po avarijos?
1. Išsikalbėti. Pokalbis su artimu žmogumi ar draugu gali padėti. Papasakokite avarijos aplinkybes, detales, ką jautėte, ką galvojote avarijos metu ir po jos.
2. Dirbkite. Darykite tai, ką darėte anksčiau. Neapribokite savo gyvenimo. Kasdieninė veikla gali atitraukti nuo minčių.
3. Mokykitės. Saugiai vairuoti galima išmokti – tai padės labiau savimi pasitikėti. Įveikite šią baimę.
4. Būkite visuomeniškas. Nesėdėkite namie, būkite tarp žmonių. Bendraukite ir nuolatos turėkite veiklos – būkite aktyvus.
I. Mikelionytė