Populiarus posakis teigia, jog už pinigus laimės nenusipirksi... Visgi, aš manau, kad gudriai investavus savo pinigus galima didžiuliu laipteliu priartėti prie to, ką mes vadiname laime ir ši istorija yra apie tai, kaip man pavyko priartėti prie savosios.
Nuo mažens buvau judrus vaikas, turėjau daug draugų, man nekildavo problemų susidraugauti su vaikais kieme ar mokykloje. Norėdavau dalyvauti visur, kur įmanoma, turėjau daugybę užsiėmimų. Tačiau vieną dieną įvykęs incidentas pakeitė mano savijautą ilgam laikui... Tądien mokykloje vienas vaikas visai klasei girdint pasišaipė iš mano tarpo tarp priekinių dantų. Tiksliai negaliu prisiminti, ką jis sakė, pamenu, tik, kad vardino įvairius daiktus, kurie, anot jo, galėtų tilpti tarp mano dantų... Visa klasė kvatojosi, o aš tik jaučiau, kaip įvairiomis spalvomis nusidažo mano veidas. Tai buvo pirmas kartas, kai kas nors iš manęs pasityčiojo. Tačiau to buvo gana. Jaučiausi pažemintas, menkas ir bjaurus. Iki tol aš pats, galima sakyti net nepastebėdavau, jog tarp dantų apskritai turiu nemažą ertmę, tačiau po šios akimirkos - tiesiog nebegalėjau šypsotis. Gali skambėti juokingai, apsurdiškai, tačiau šį jausmą suprasti gali tik tie, kurie kada nors patyrė patyčias. Tai tiesiog sudrebino visą mano pasaulį, atrodo niekas per daug nepasikeitė, tačiau šis įvykis pakeitė kažką mano viduje. Norėjosi prasmekti skradžiai žemę. Visuomet turėjęs gausybę draugų, mergaičių, kurios reikšdavo man simpatiją, jaučiausi tiesiog išniekintas, kai mačiau visus besijuokiančius iš manęs atvira burna. Nuo šio įvykio niekuomet, pabrėšiu - niekuomet nebesišypsojau jokiai nuotraukai. Namuose prieš veidrodį repetuodavau, kaip kalbėti, kad nesimatytų mano baisusis trūkumas. Taip pat išmokau šypsotis nepraveriant lūpų. Tapau ženkliai tylesnis ir ramesnis, ne todėl, kad visi nuo manęs nusisuko - ne. Tiesiog pats nebegalėjau susitvarkyti su savimi. Laikui bėgant ir man bręstant supratau, jog turiu didelę bėdą - tikrą kompleksą. Net suaugęs nesugebėjau šypsotis. Blaiviai mąstydamas puikiai supratau, jog mano dantys - tokie kaip daugelio. Mačiau ne vieną žmogų su panašiais dantimis ir jie man atrodydavo įprastai, tačiau į savo dantis tiesiog negalėjau žiūrėti. 21-erius metus gyvenau be šypsenos, kol pagaliau priverčiau save imtis veiksmų. Jei negaliu išspręsti šios problemos savo galvoje - galbūt galiu išspręsti tiesiog burnoje?
Ilgai ruošęsis ir rinkęsis odontologijos kliniką ir odontologą, skaitęs straipsnius ir ieškojęs atsiliepimų išsirinkau gydytoją – Rasą Jasūdienę - ir prisiverčiau apsilankyti Mažojoje Užupio klinikoje. Išsižioti odontologo kėdėje man buvo tarsi viešas apsinuoginimas žmonių minioje - vienas sunkiausių dalykų, kuriuos galėjau įsivaizduoti. Įprastai "atsiklijavęs" nuo odontologo kėdės būdavau kiaurai šlapias nuo prakaito ir surakintas įtampos. Šioje klinikoje buvau priimtas labai šiltai ir konsultacija su gydytoja praėjo netikėtai lengvai. Žinoma, buvau šlapias ir įsitempęs, tačiau nepaisant to, nuramintas labai žmogiško kontakto ir nuoširdaus rūpesčio. Su gydytoja suplanavome mano "ekstremalaus pokyčio" metą ir aš ėmiau skaičiuoti dienas. Gydytoja odontologė Rasa Jasūdienė, kuriai, kaip ir visam Mažosios Užupio klinikos personalui, esu neapsakomai dėkingas, atliko man estetinį plombavimą ir, paprastai tariant, užklijavo tarpeklį skyrusį mano priekinius dantis. Ir o Dieve, Jūs net neįsivaizduojat kaip gyvenimas gali pagėrėti pašalinus atrodo tokį menką trūkumą. Man, kaip vaikui reikia išmokti vaikščioti, reikėjo iš naujo išmokti šypsotis, nes prisiekiu, nebežinojau kaip tai daryti. O šypsotis nuoširdžiai yra velniškai, tiesiog neapsakomai gera. Dabar aš galiu drąsiai kalbėti, judinti viršutinę lūpą kaip tinkamas, šypsotis į objektyvą, juoktis iš draugų pokštų, ne, tiksliau kvatotis. Galiu jaustis laisvas.
Taigi visa šia istorija tiesiog norėjau paraginti tokius, kaip aš pats, kadangi žinau, jog tokių yra daugiau - išdrįskite pašalinti kliūtis, kurios trukdo jums džiaugtis kasdienybe. Nesvarbu, ar tai tarpas tarp dantų, ar jų spalva, ar visai kas kita. Jei tam padaryti užtenka tik truputėlio drąsos ir pinigų - išdrįskite žengti šį žingsnį ir kuo anksčiau! Nelaukite 21 metus, kaip aš, nes patikėkite manimi, šypsotis yra labai labai gera. Taigi, aš negaliu visiškai sutikti, jog laimės negalima nusipirkti - aš nusipirkau dalęlę jos. Pinigai yra galingas įrankis, tiesiog mums reikia teisingai juo naudotis :)
