Trakų rajone įsikūrusi moteris juokauja, kad sodo ir gėlynų niekada nenorėjo – yra visiškas miesto žmogus, tačiau, pasikeitus situacijai, išsikėlė gyventi šalia miškų ir dabar jos 30 arų sodas džiugina akis.
„Su vyru esam nuo kaulų iki dantų ir ragų vilniečiai, gyvenę daugiabučiuose. Taip gal ir būtume gyvenę toliau, bet taip situacija susiklostė, kad gimė penktas vaikas, tada supratom, kad vietos mažai, reikia daugiau kambarių, ploto. Pradėjom dairytis ir nusidairėm iki Trakų, ieškojome, kad nebūtų labai toli nuo Vilniaus ir išsikėlėm į, praktiškai, vienkiemį“, – šypsosi moteris, prisimindama nenorą, kuris dabar tapo hobiu.
Taisykles diktuoja sąlygos
Jau devinti metai sodą kurianti moteris neslepia, kad pradžioje viską darė taip, kaip patiko, pasisėmusi idėjų iš įvairiausių žurnalų, tačiau, bėgant laikui, viskas įgijo kitokią prasmę, o tai pastūmėjo mokytis kraštovaizdžio dizaino.
„Negaliu pasakyti, kad visiškai taip, kaip man atrodė – aš tikrai pirkau žurnalus, žiūrėjau, domėjausi, kur ką pamatydavau, bandydavau ir pas save daryti. Bet, iš esmės, tai buvo nenuoseklus bet ko bet kaip darymas.
Paskui tai pavirto mano hobiu ir augalai, kiemo kūrimas įgavo visai kitokią prasmę, pagreitį, pradėjau domėtis labiau, įstojau į kraštovaizdžio dizainą, šiuo metu studijuoju. Pertvarkos yra nuolat, kiekvieną kartą jos ateina. Per tuos metus, kiek tvarkau, ir mados pasikeitė, ir galimybės“, – pasakojo J. Sėjūnaitė.
Taisyklių, kuriomis vadovaudamasi kuria savo kiemo grožį, nėra – ji įsitikinusi, kad skirtingose vietose taisykles diktuoja augimo sąlygos:
„Einu, domiuosi, žiūriu, bandau pritaikyti savo kieme, bet, iš esmės, sakyčiau, ne taisyklių laikausi – aš kaip tik už taisyklių laužimą ir negali būti taisyklių, nes visi mes skirtingi. Labai daug ką padiktuoja kur mes esam, ko norim, kokie mūsų poreikiai, galimybės, norim prižiūrėti augalus ar visai ne – čia ir yra tos taisyklės.“
Pagrindinis dalykas, kuriuo remiasi pati moteris ir ragina nepamiršti kitus, kad žmogus turi taikytis prie gamtos, o ne gamta prie žmogaus.
„Pagrindinė taisyklė, kad mes neturim turėti ir auginti to, ko norim – mes turim pas save auginti tai, kas pas mus auga. Aš gyvenu smėlynuose, tai ir buvo pirma didžiausia mano klaida – atvažiavusi čia neįsivertinai, koks dirvožemis ir galvojau, kad čia augs rožės, bijūnai. Taip nebūna ir smėlyje nei rožės, nei bijūnai neauga“, – kalbėjo pašnekovė.
Augalai auga ir smėlyje
Moteris juokiasi, kad jos sode augalams sąlygos – kone pačios blogiausios, nes žemė smėlinga, nelaiko drėgmės ir išplaunamos organinės medžiagos. Tačiau tai nesustabdė ir dabar sode puikuojasi spygliuočiai, varpiniai augalai ir begalė kitų, kuriems čia tinka ir patinka.
„Dirvožemis problematiškas, bet tikrai gali augti ir yra visa grupė augalų, kurie nemėgsta u-mirkimo, kuriems patinka skurdžios sąlygos ir jose bujoja, pavyzdžiui, varpiniai augalai. Aš juos įkišusi į smėlį, niekada nelaistau ir jie bujoja, pasiekia neįtikėtinus aukščius ir dydžius. Galim būti ir madingi, ir stilingi, ir gražūs visiškame smėlyje“, – džiaugiasi J. Sėjūnaitė.
Sode Jurgitai svarbus natūralumas, tad čia derinimo per daug nereikia, tik neaugina visžalių augalų, tik žolinius. Ir spalvų čia įvairiausių, kokios matomos pievose – rožinė, geltona, balta, mėlyna ir dar daugelis kitų.
Gėlynuose derinimo reikia, tad čia Jurgita atsižvelgia į spalvas, turi ir monochrominį, visiškai geltoną darželį, miško fone – baltą, nes tik jis matosi. Tačiau ji įsitikinusi, kad ir čia nėra taisyklių ir pasirenkama spalva labai individuali.
„Su spalvomis nėra vienos taisyklės, nes jeigu gyvenate apsitvėrę tamsiai pilka ar juoda tvora, vienareikšmiškai sakyčiau, kad turėtų būti šviesos spalvos tvoros fone. O jeigu gyvenate prie daug asfalto ir pilkų trinkelių, visai gražu ir ryškios spalvos. Spalva – labai individualus dalykas.“
Teisingai sudėliojus ypatingos priežiūros nereikia
Sodas – gyvas organizmas, kuriame nuolat vyksta pokyčiai, o kraštovaizdžio mados keičiasi greičiau nei drabužių. Jurgita sako kiekvienų metų neįsivaizduojanti be bent minimalių pokyčių, pavyzdžiui, keičia augalų derinių spalvas. Taip pat svarbūs ir baldai bei dekoro detalės:
„Namo į kitą pusę neapsuku, trinkelių, vartų į kitą pusę neperdedu (juokiasi). Bet lauke esančių baldų spalvas, terasas, dekoro, tekstilės elementus būtinai keičiu, be to niekaip.“
Paklausta, ar kiemo priežiūra reikalauja daug laiko, moteris sako, kad ar turint veją, ar gėlyną priežiūra yra reikalinga, tačiau teisingai sudėliojus augalus didesnius darbus čia prireiks atlikti vos kartą per metus.
„Sakyčiau, kad priežiūros reikalauja bet kokiu atveju, net jei neturėsite jokių gėlynų ir augalų, turėsite veją, ją irgi reikia laistyti, pjauti, aeruoti. Sakyčiau, kad jeigu yra teisingai sudėlioti želdiniai kieme, jie kaip tik reikalauja mažiau priežiūros.
Neturėtų būti taip, kad jeigu yra gėlynas, viskas – parduotos vasaros. Teisingai susodintas gėlynas, jei yra susodintas tankiai ir dar pamulčiuotas, ten galima per sezoną išvis nieko nedaryti, rudenį ar pavasarį tik nupjauti antžeminę dalį ir toliau džiaugtis“, – su šypsena pataria J. Sėjūnaitė.
Kai kuriuos augalus, esant itin dideliems karščiams, Jurgita laisto – čia darbus palengvina išvedžiota laistymo sistema. Vejos visai nelaisto, ją užsėjo dobiliukais, kurių daugelis kratosi, ir net per didžiausius karščius ji žaliuoja.
„Laistymas, aišku, turi būti visą laiką tada, kai nešviečia tiesioginė saulė. Jei pilame vandenį esant saulei, lapai gali nudegti. Geriausia tą daryti arba labai anksti ryte, arba labai vėlai vakare.
Dar vienas dalykas, apie kurį daug kas pamiršta – neprilaisto, ypatingai spygliuočių ir visžalių augalų vėlyvą rudenį. Jeigu būna šalčiai ir nebūna sniego, dažna augalų žūtis būna ne dėl šalčio, o dėl to, kad iš rudens nebuvo gausiai prilieti“, – pataria pašnekovė.
Trąšos – natūralios
Dabar moteris su šypsena prisimena, kad, kai tik pradėjo kurti sodą, kelis metus augalus tręšė sintetinėmis trąšomis, tačiau dabar jos požiūris visai kitoks – augalus tręšia kuo natūralesnėmis, ekologiškomis trąšomis.
„Yra daug organikos – viskas, kas perpūna iš komposto, naudoju organines trąšas. Tikrai yra ekologiškų trąšų, kuriomis galima tręšti. Gerai tai, kad jos yra ilgo veikimo – jas galima užberti bet kada, kad ir vėlyvą rudenį, o jos pradės veikti ir veistis mikroorganizmai tik anksti pavasarį, kai dirvos temperatūra pasiekia tam tikrą laipsnį“, – apie tręšimą pasakojo moteris.
Viena iš gražių gėlynų paslapčių – mulčiavimas. Tačiau ne pirktiniu mulčiu, o atliekomis, kurios pūna ir turtina dirvą maistinėmis medžiagomis. Gali atrodyti, kad tai sugadins estetišką vaizdą, tačiau taip tikrai nėra.
„Kai manęs kas nors klausia, kur mano kompostinė, tai mano kompostinė yra mano gėlynai. Dažnai juose suauga ir krapai, ir moliūgai, pomidorai ir agurkai, nes virtuvės atliekos pilamos į gėlynus. Pasislepia visa tai po lapais, užberiama žemėmis arba šiaudais, nupjauta žole. Nesimato, o žemė geriau išlaiko drėgmę, keičiasi granuliometrinė sudėtis, nes viskas vyksta po truputį“, – dalijasi pašnekovė.
Taip pat sode išnaudoja ir pelenus žemės šarminimui, nes dirvožemis kieme – rūgštus. O geriausias dalykas pavasarį ir vasaros pradžioje, jei tik pavyksta jo gauti, yra perpuvęs mėšlas.
Paklausta, ar turi patarimų norintiems kurti sodą, tačiau nežinantiems, nuo ko pradėti, Jurgita pabrėžia, kad, pirmiausia, sode laiką leisite jūs, tad rūpinkitės, kad jis būtų mielas jūsų širdžiai ir akiai.
„Niekas kitas geriau už mus pačius nežino, kaip mums reikia daryti. Aišku, namų darbus reikia pasidaryti, pasidomėti ir gairių nukreipimui reikia. Bet, iš esmės, mes patys sau ir esam kūrėjai, mes kuriam savo kiemą – tai ne vieša erdvė. Kai kuriam viešą erdvę, tada yra taisyklės, inovatyvūs sprendimai, nes norime būti modernūs, stilingi, neatsilikti nuo bendro konteksto.
Bet mūsų kieme, kaip ir namuose, yra visiškai kitokios taisyklės. Patikti, visų pirma, turi mums patiems – turi būti jauku, gera. Nuoširdžiai sakau, kad jūs viską galite, tik reikia pasidaryti truputėlį namų darbų.“
