Šiame įraše pabandysiu jums perteikti bent dalį įspūdžių, kurių galva buvo tiesiog kimšte prikimšta po pirmosios kelionės Jordanijoje.
Trečiadienis, Eids (savotiškų musulmoniškų Kalėdų) išvakarės. Kartu su Lakmali sėdime prilipę prie skystųjų kristalų monitorių: Skype'as, Facebookas ir el. paštas kaista nuo žinučių - rytoj laukia kelionė į Jordanijos pietus, o dar reikia su visais suderinti paskutines detales: kur nakvosim, kaip iki stoties nusigauti, ką ir kada lankysim. Šįkart viskas sprendžiama paskutinę minutę, bet, kaip vėliau parodė laikas, kelionė nusisekė tiesiog puikiai. Patikrinu bagažą, uždarau Skype langus su paskutinėmis draugų elektroninėmis šypsenomis, „power off“ ir kompiuteriui , ir man.
Ketvirtadienio rytas, makaronai iš pakelio į pilvą, kuprinė ant pečių, malonus taksistas „pagal iškvietimą“ prie mokyklos vartų, autobusų stotis kažkokiam apgriuvusiam Amman'o užkampy, pirmoji mūsų bendrakeleivė - išsišiepusi taivanietė Halley. Po to - sutrikęs bilietų pardavėjas, nerandantis Lietuvos sistemoje (ir kurių galų jiems reikią žinot, kokia mano tautybė?), prirūkytas autobusas, naujas pažįstamas iš dešinės Mohamedas (faktas, kad vardų trūksta - visi jie muhamedai), 4,5 val. bandant išgauti pačias keisčiausias sėdėjimo pozas ir mes jau Aqaba - mieste prie Raudonosios jūros, viename žymiausių Jordanijos kurortų. Stotyje pasitinka dar vienas išsišiepęs bendrakeleivis - japonas Toshi, Aqaba gyvenantis jau metus. Linksmas mažas žmogeliukas apgyvendino mus savo bute, už ką jam ilgai dėkojome, nes kurorte vis dar sezonas, tad nakvynė viešbutyje gerokai palengvintų ir taip neišpūstas mūsų pinigines. Paliekame bagažą (jo Lakmali turėjo beveik tiek, kiek ir pati sveria) pas robotų ir cunamių šalies atstovą ir greitai nešam muilą į miestą - laiko turim iš viso 3 dienas, o aplankyti/pamatyti/pačiupinėti/paragauti /pauostyt dar labai daug reikės.
Aqaba miestas man nuo pat pradžių labiau patiko nei Amman'as - jūrinis klimatas, daugiau žalumos, senesnė ir ne tokia moderni architektūra bei jaukumas, kurio neturi didmiesčiai, paliko smagų įspūdį. Žioplinėjame po naktines centro gatves, kol galų gale atsiduriame prie turgaus. O čia mus svetingai pasitinka už kojų pakabintos „nurengtos“ avys, žolių prikimštais pilvais bei užpakaliais. Lakmali užsidengė akis, na o aš ir Halley nepraleidom progos visa tai įamžinti. Toliau - vakarienė vietiniame restoraniūkštyje. Maistas (kaip, beje, ir dauguma kitų prekių) - vos ne dvigubai pigesnis negu Amman'e. Ir toks gardus pasitaikė, kad netyčia suvalgiau ne tik savo, bet ir Lakmali sumuštinį, todėl prie gardaus maisto prisidėjo dar ir gardaus juoko porcija. Dar keli ratai centre ir patraukėme namų link pasikrauti baterijas rytojui - dienai, vertai siaubo filmo „Pjūklas“.
Kruvinasis penktadienis. Tik taip galima pavadinti pirmąją Eids šventės dieną, kurios metu visos šeimos kerta avieną. O nori avienos - reikia avies. Negyvos avies. O negyvų nepardavinėja, pardavinėja tik gyvas ir mekenančias. Atsikėlėm pramigę visa valanda, tad manėm, kad visi kailiai jau bus padžiauti - kur tau! Tepaėjom 100 metrų, štai ir stovi avytė mašinytėj, važiuos pasivažinėti. Ir atsitik tu man taip, kad tos šeimos galva - kirpėjas, su kuriuo vakar mieste šnekėjomės. Savaime supranta, jis mus pakvietė pasižiūrėti spektaklio, o mes tik to ir tikėjomės, ir „nesilaužydami“ šokom į jo automobilį. Netoli pavažiavę sustojome prie nemažo namo, kurio vidiniame kieme ir vyko visa „ceremonija“. Pačio proceso smulkiai neaprašinėsiu, nenorėdamas pakenkti gyvūnų mylėtojams. Tad trumpai drūtai - peilis po kaklu, peilis per pilvą, kirvukas-mačetė per šonkaulius ir ryžiai su aviena per pietus. Gyvūnų mylėtojus reikėtų patikinti, kad vilnos savininkė net nesumekeno, žodžiu viskas greitai ir kokybiškai. Reikia pripažinti, kad nuotraukos atrodo gana kraupiai, bet realybėje nebuvo nei baisu, nei bjauru. Na bent jau man ir Halley - japonas vėliau sakė, kad jį gerokai supykino. Kaip bebūtų, tai - dalis patirties, dėl kurios ir išvažiavau kuo toliau nuo Lietuvos - buvo tikrai verta sudalyvauti šiame makabriškame šou. Avieną, kiaulieną, jautieną kasdien valgome ir Marijos žemėje, skirtumas tik tas, jog namuose netenka kiekvieną savaitę galąsti peilių ir nuo grindų plauti kraujo.
Po rytinio avienos šou ėmėme ruoštis povandeniniam spektakliui - laukia mano išsvajotas nardymas Raudonojoje jūroje, garsėjančioje įspūdingiausiais jūrų pasaulio vaizdais mūsų planetoje. Bet iš pradžių reikėjo papusryčiauti, o tai Lakmali (ji ryte iš namų nėjo ir avyčių dar nematė) reiškė tik viena - kelionę per kraujo balų, avių kojų ir galvų pilną miestą. Ji budistė, o budistams draudžiama žudyti gyvus padarus. Tad galit įsivaizduoti kiek kelio ji ėjo užsidengusi akis... Na bet visi siaubai baubai ir mekenančios avys greit užsimiršo atvykus į paplūdimį, iš kurio turėjo prasidėti mūsų povandeninė kelionė.
Abdullah - Toshi pažįstamas nardymo instruktorius - nepaprastai malonus žmogus, padaręs ne tik nuolaidų ir davęs kaukes su stiklais, bet ir apgaubęs dėmesiu bei šiltu bendravimu. Jis netgi galutinai įtikino Lakmali ir Halley panerti - o jos juk net nemoka plaukti! Ilgai nelaukę užsikrovėme ant pečių kokia 20-30 kg įrangos ir nušlepsėjome į vandenį, paskui save tempdami Lakmali, kuri vos galėjo pajudėti. Vandenyje - trumpi apmokymai ir pirmyn į gelmę! Instruktorius merginas laikė už rankų, na o aš, kaip anksčiau jau nardęs, turėjau visišką laisvę. Keisčiausių formų ir spalvų koralai, žuvys, jūrų ežiai, unguriai, jūrų kopūstai ir agurkai ir kitokie nenusakomi augalai ir gyvūnai - sunku viską perteikti žodžiais!
Jau vien pati atmosfera po vandeniu yra unikali, kai negirdi nieko daugiau, tik savo kvėpavimą, kylančio oro burbuliavimą bei spengimą ausyse, kai lygini slėgį ausyse. Tiesiog neįmanoma atsispirti nepavaikius smalsių žuvyčių: atrodo jau tuoj tuoj paliesi, bet staiga jos ne nuplaukia, o tiesiog teleportuojasi už gero metro. Pavydėtina reakcija, pavydėtinas greitis... Per visą povandeninę kelionę įstrigo du momentai. Pirmasis - paskendęs tankas, apaugęs koralais, pilnas keisčiausių gyvybės formų - gaila, dar negaliu įpirkti povandeninio fotoaparato.
Antrasis epizodas - žuvytė, dydžio kaip pusė nykščio, beatodairiškai ginanti savo namus - polipų koloniją – ir, tiesiogine to žodžio prasme, bandanti įkąsti į pirštus. Su ja praleidus kokias 10 min ir tiesiog „lūžau“ juoku po vandeniu - taip ji priminė mažyti aršų šunelį, skalijantį prie šeimininko kojų ir taikantį vis įkąsti. Po ilgos kovos pasirodžiau stipresnis ir įkišau pirštą į polipų koloniją, kurie tučtuojau nestipriai prisisiurbė prie odos. Dar ir dabar turiu žymes arba nuo jų, arba nuo žuvytės.
Išsikapanoję į krantą nutempėme Lakmali ant suolo ir dar ilgai dalinomės įspūdžiais bei vaišinomės saldžia arbata. Viena iš mano svajonių jau įgyvendinta! Ėmiau rimtai svarstyti galimybę čia išsilaikyti „Open Water Diving Sertificate“ - kaina apie 1000lt. Vakare sulaukėm pakvietimo į barbekiu tam pačiam nardymo centre, kurį su džiaugsmu priėmėme. Prie mūsų prisijungė dar viena AIESEC stažuotoja Nana iš Nigerijos bei keletas centro viešbutyje gyvenančių nardymo entuziastų, tad vakarienę tikrai buvo galima pavadinti tarptautine - kartu žuvį ir jautienos kepsnius kirto šri lankietė, taivanietė, japonas, prancūzė, lietuvis, nigerietė, korėjietis, turkas ir jordanietis. Aš, žinoma, nepraleidau progos paerzinti Lakmali - beveik įtikinau, kad jautiena yra aviena, ryte dar linksmai mekenusi. Prisinardę ir prisivalgę miegojome kaip negyvi.
Daugiau lietuvaičio nuotykių Jordanijoje skaityti čia.
